Lietuvos sunkiajai atletikai - 100 metų: turi dar tauta jėgos

Aurimas Didžbalis 2016 metais Rio de Žaneiro olimpiadoje pelnė bronzos medalį, o prieš tai labai arti olimpinio medalio buvo ir Ramūnas Vyšniauskas - 2004 metais Atėnuose jis buvo penktas. Iš viso R. Vyšniauskas dalyvavo ketveriose olimpinėse žaidynėse, o paskutinis iš Lietuvos sunkiaatlečių olimpiadoje (2021 metais Tokijuje) dalyvavęs Arnas Šidiškis iškovojo 11 vietą.

O norint išvardinti visus mūsų sunkiaatlečių titulus ir pasiekimus įvairiuose Europos, pasaulio įvairių amžiaus grupių čempionatuose, tarptautiniuose turnyruose neužtektų šios dienos „Vakarų ekspreso“ sporto puslapių.

Apie Lietuvos sunkiąją atletiką, jos ateitį, gražią minimą sukaktį ir planuojamą išskirtinį renginį Klaipėdoje kalbamės su Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos (LSAF) prezidentu, Klaipėdos miesto garbės piliečiu dr. Vytautu Čepu.

Laukia šiuolaikiškos sporto salės

Gerb. prezidente, šimtas metų sporto šakai - daug ar mažai?

Šimtmetis gal tik visatai yra akimirksnis, visur kitur tai solidus ir garbingas amžius, bet kuriai sporto šakai - taip pat. Ne išimtis ir sunkioji atletika.

Daugelyje pasaulio valstybių sunkioji atletika yra viena iš populiariausių sporto šakų. O kaip Lietuvoje?

Individualioms ar dvikovinėms sporto šakoms sunku rungtis su žaidimais. Futbolas, krepšinis, tinklinis, rankinis, ledo ritulys populiarumu nurungia kitas sporto šakas. Aišku, yra ir išimčių. Tai priklauso nuo valstybėje vyraujančių tradicijų, papročių, istorijos.

Pabandyk Lietuvoje nurungti krepšinį arba Brazilijoje futbolą!

Sunkioji atletika, nežiūrint į nieką, Lietuvoje yra ganėtinai populiari, valstybės priskiriama prie strateginių sporto šakų.

Trumpai sakant, sporto šakos populiarumą nulemia rezultatai Europos, pasaulio čempionatuose, olimpiadose. Yra rezultatai - populiari, nėra - į paraštes!

Sakote, sunkioji atletika Lietuvoje yra populiari, bet kodėl sakote „nežiūrint į nieką“?

Jei atvirai, tai sunkioji atletika kaip sovietiniais laikais buvo sugrūsta į rūsius ir pusrūsius, taip ten ir liko. Mes valstybėje neturime nė vienos bent kiek tarptautinius standartus atitinkančios sunkiosios atletikos sporto salės, viskas, kas padaryta, daugiausia pavienių entuziastų ir pasišventėlių dėka.

Pakenčiama treniruočių salė yra Klaipėdoje ir dar Telšiuose. Kitur siaubingas vargo arimas.

Šiais metais pagaliau pasisekė susitarti su naująja Klaipėdos miesto valdžia dėl naujos specializuotos ir jau seniai suprojektuotos sporto salės statybos Paryžiaus Komunos gatvėje. Duok Dieve, kad pavyktų.

Juk logika labai paprasta - bus sąlygos, treneriai, valdžios dėmesys, gyventojų palaikymas, bus ir rezultatai.

Lietuvoje aukštų vyrų apstu, krepšinio treneriams surinkti komandą nesunku, bet ar nedidelėje mūsų valstybėje pakanka stiprių, galingų vyrų, galinčių ir norinčių žaisti vadinamąjį „geležinį žaidimą“?

Visų pirma noriu pabrėžti, kad lietuviai visada pasižymėjo išskirtine jėga, per amžius svorių kėlimas, kitokios jėgos rungtys buvo įvairių švenčių ir vyriškų susibūrimų pagrindinis akcentas. Stiprių vyrų, o ir moterų Lietuvoje niekada netrūko (prisiminkime kad ir mūsų galiūnus, jau daug metų dominuojančius pasaulyje), tereikia juos atrasti ir suteikti jų jėgai teisingą kryptį, t. y. išmokyti profesionalių veiksmų su štanga, kai įmanoma įveikti didelius svorius nežalojant sveikatos, išvengiant traumų. Tai meistriškumas, ateinantis su metais.

Šlovinga istorija

Tačiau grįžkime prie Lietuvos sunkiosios atletikos šimtmečio. Žinau, kad pasiekimų nemažai, bet kas giliausiai įsirėžė į istoriją?

Bene pirmas didžiausias laimėjimas buvo pasiektas dar sovietmečiu, kai Aloyzas Račkauskas tapo TSRS tautų spartakiados čempionu. Gal kam dabar tai neatrodo labai reikšminga, tačiau prisiminkime, koks laikmetis buvo, kaip tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo populiari sunkioji atletika, - beveik vien pasaulio rekordininkai ir čempionai, viskas buvo pakelta kone iki religijos lygio.

O čia kaip iš dangaus - lietuvis!

Buvo dar Jonas Liupkevičius - pasaulio jaunimo rekordininkas (beje, garsaus dainininko brolis). Atkūrus nepriklausomybę ir treneriui Bronislovui Vyšniauskui subūrus stipriausius Lietuvos vyrus Klaipėdoje rezultatų ilgai laukti nereikėjo - 2015 m. Aurimas Didžbalis tapo absoliučiu Europos čempionu, po to dar daug kartų dabinosi Europos ir pasaulio čempionatų apdovanojimais.

Ramūnas Vyšniauskas keturis kartus buvo Europos čempionatų prizininkas, dalyvavo net keturiose olimpiadose ir toli gražu nebuvo ten statistas.

Žygimantas Stanulis tris kartus stovėjo ant Europos čempionatų apdovanojimų pakylos.

Aišku, A. Didžbalio medalis Rio de Ženeiro olimpinėse žaidynėse! Tai čia tik apie suaugusiuosius, o kiek medalių iškovota įvairiuose Europos ir pasaulio jaunių ir jaunimo čempionatuose, universiadose, sunku ir suskaičiuoti.

Planuoja šventę

Sutikite, kad ne viskas buvo taip gražu, šimtmetį temdo ir ne visai malonūs dalykai.

Galvoje, aišku, turite prieš ketverius metus nuskambėjusį draudžiamųjų preparatų vartojimą skandalą. Skaudu ir pikta, kai viskas traktuojama kaip išskirtinis, piktybinis ir ypač retas įvykis.

Deja, dopingas visame pasaulyje jau senokai yra didžiulė problema ir, be abejo, su ja reikia kovoti, tačiau kai viskas pateikiama taip, kad jais neva piktnaudžiauja tik sunkiaatlečiai, o treneriai tik tą ir darė, kad skatino, švelniai sakant, yra netiesa.

Jei panagrinėtumėte dopingo vartojimo istoriją, tai sunkiosios atletikos neaptiktumėte labiausiai prasikaltusių sporto šakų penketuke.

Mes dažniausiai užmirštame, kokiame amžiuje gyvename, jaunimas naršo internetines erdves, perka, atsisiunčia, parduoda, ir joks treneris nepajėgus šito proceso sukontroliuoti. O jaunam žmogui norisi visko greitai, čia ir dabar, taip pat aukštų rezultatų, medalių, merginų dėmesio. Neretas paslysta, deja, taip atsitiko ir su sunkiaatlečiais.

Beje, plačiai nuskambėjęs reikalas su A. Didžbaliu yra iš viso unikalus: sportininkas vartojo oficialiai leidžiamus ir net rekomenduojamus maisto papildus, kuriuose dėl gamintojo klaidos buvo aptikta draudžiamų preparatų. Ir tai nustatė prestižinė Vokietijos laboratorija! Vis tiek - aštuoneri metai diskvalifikacijos, nors šauk, rėk, marškinius ant krūtinės plėšyk! Su korporacijomis nepakovosi.

Tai tikrai liūdnokas akcentas šimtmečio šventėje.

Palikime tai istorijai, nors ir nemaloniai, juolab kad gerų, šviesių dalykų kur kas daugiau. Kokios sunkiosios atletikos perspektyvos, ar neteks aukštų rezultatų laukti šimto metų?

A. Didžbalis pasiryžęs grįžti, kai tik baigsis diskvalifikacija. Treneriai sako, kad 5-7 metus dar galėtų sportuoti pačiu aukščiausiu lygiu.

A. Didžbalis valios ir užsispyrimo turi per akis, talento - taip pat. Jei užteks motyvacijos, apie jį dar išgirsime.

Ž. Stanulis išėjo dėl sveikatos, kol kas neplanuoja grįžti.

Yra labai perspektyvių merginų, bet ir joms svarbiausias dalykas yra ta pati motyvacija. Labai perspektyvus vyrukas auga Klaipėdoje, tačiau pavardės neminėsiu, kad neišpuiktų. Yra keli labai perspektyvūs jaunuoliai Marijampolėje pas trenerį Alvydą Kirkliauską. Taigi, turi dar tauta jėgos!

Labai daug kas priklauso nuo valdžios požiūrio. Naujoji miesto valdžia pozityviai pažvelgė į situaciją, jau aptarėme naujos sporto salės statybos reikalus. Pastačius ją, Klaipėda taptų vienu iš pagrindinių sunkiosios atletikos centrų Rytų Europoje.

Tariamės ir dėl trenerių ruošimo universitete. Esame neblogus ryšius užmezgę ir su naujai suformuota Lietuvos sporto agentūra, Lietuvos olimpiniu komitetu. Kiek išgalėsime - stengsimės, o kaip bus, parodys laikas.

Vis dėlto pasakykite, kaip ruošiatės paminėti tikrai neeilinį jubiliejų, kokiu pasidžiaugti gali reta sporto šaka?

Spalio 14 dieną Klaipėdoje organizuojamas didelis tarptautinis sunkiosios atletikos turnyras „Baltijos taurė“, atvyks Europos sunkiosios atletikos federacijos vadovai, dalyvaus 12 užsienio valstybių sportininkai, Lietuvos rinktinė, taip pat pagerbsime Lietuvos sunkiajai atletikai nusipelniusius asmenis. Jiems yra ruošiami unikalūs vardiniai žiedai, kuriuos įteiksime varžybų metu.

Ką daugiau sugalvosi? Varžo finansines galimybės, kitų resursų stoka, pagaliau didesnei šventei net tinkamos vietos neturime.

Dėkoju, gerb. prezidente, už pokalbį ir linkiu gerų varžybų bei linksmos jubiliejinės šventės.