Legendinis Juozukas: „Mane vadino mafijos tėvu, nes Sabonio, Chomičiaus ir Kurtinaičio brangenybes saugodavau“

Oficialiai Juozas Petkevičius, ilgametis šalies nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės masažuotojas.

Ko gero, visiems laikams atsisveikinęs su „Olimpu“, su Palanga jis nesiskiria: dėsto sportinio masažo paslaptis Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Pajūrio skyriaus Palangoje studentams.

„Sunku Palangos būtų nemėgti: čia – puikus oras. Šalia – jūra. Turiu čia įsigijęs mažą butuką, tai ir aš – šioks toks palangiškis,“ – nemokamam žurnalui „Lietuvos pajūriui“, laikraščio „Palangos tilto“ turinio partneriui, sakė legendinis masažuotojas, kuriam kovą sukako 78 metai. 

– Kaip atsidūrėte „Olimpe“?

– Su Jonu (Vainausku – aut. past.) netyčia Tailande susitikome – buvau ten su rinktine, ir jis atvažiavo pasižiūrėti mūsų varžybų. „Vilkus“ (Vilniaus BC „Wolves“, LKL klubas – aut. past.) buvau jau palikęs, o mes su Jonu nuo 2000-ųjų pažįstami, kai dirbau su juo jo „Lietuvos ryte“ (krepšinio klubas – aut. past.).

Pasiteiravau, gal jam reikia masažuotojo „Olimpe“. O jis linksi galva. Toks mano kelias į Palangą. Pinigai man nebuvo svarbiausia apsisprendžiant. Paskaičiavau, kad „Olimpas“ mano karjeroje – ketvirtas ką tik įkurtas klubas, su kuriuo aš dirbau nuo pradžių.

– Atsivežėte į Palangą žmoną ir šuniuką?

– Šuniuką, mūsų 12 metų mopsą, turėjome užmigdyti – jis vis duso, tai labai verkiau. 

– Jums – jau 78. Ar kaip masažuotojas, turite jėgų tiek pat, kiek prieš 30 metų?

– Sunku lyginti. Bet, pavyzdžiui, mano rezultatas plaukiant vieną kilometrą prieš 30 metų buvo gerokai prastesnis nei dabar.

– Ar dabartinės kartos krepšininkai masažą vertina taip pat kaip anksčiau?

– Ne. Jaunimas iš kažkur dabar yra „prisigaudęs“ kalbų, kad masažas nėra gerai, kiti net sako, kad jis net kenkia jų metimams ar panašiai, todėl ir atitinkamas požiūris – mažiau jo pageidaujančių, ir mano krūvis mažesnis.

Anksčiau iki valandos po septynis ar aštuonis žmones rinktinėj masažuodavau, net iki išnaktų dirbdavau, dabar – nieko panašaus. Dabar dažniausiai masažuoju tik skaudamas vietas, ypač nugaroje, ir gerokai trumpiau.

Pavyzdžiui, Manto Kalniečio (ilgamečio Lietuvos vyrų rinktinės trenerio – aut. past.) nei karto nesu masažavęs – jis nepageidavo... O, va, Saboniai – ir senasis, Arvydas, ir jaunasis, Domantas, masažavosi pas mane.

Be to, dabar rinktinėje dirba ne vienas ir ne du masažuotojai kaip anksčiau. 

– O jūsų masažo technika pasikeitė per dešimtmečius?

– Ne. Darau sportinį masažą, daugiausiai aš maigau raumenį, kaip sakau, išvarinėju rūgštį.

– Ko gero, ne vienas yra užmigęs jums masažuojant? Dabartiniai krepšininkai, matyt, ir telefoną maigo gulėdami po jūsų rankomis?

– Visko būta. Ne vienam vyrui ir psichologu esu pabuvęs – nuraminęs ar padrąsinęs. O užmigti ne vienas yra užmigęs – tik ne ant mano stalo, o kambaryje, savo lovose.

Pamasažuoju – kitas jau ir užknarkęs būna – išjungiu šviesą ir išeinu. Mūsų įžymybės norėdavo, kad jas jų lovose prieš miegą masažuočiau.

Pavyzdžiui, Arvydas Sabonis būdavo naktinėtojas – tik antrą ar trečią valandą nakties eidavo miegoti, tačiau ryte mėgdavo ilgiau į akį pūsti.

– Ką Sabonis darydavo iki išnaktų?

– Ar muzikos klausydavosi, ar su kitais rinktinės vyrais kortomis lošdavo.

– Daug gandų skriedavo apie Lietuvos rinktinės geriausių krepšininkų – omeny turiu Sabonio, Kurtinaičio ir Chomičiaus kartą – lėbavimus....

– (Juokiasi). Oi, būta visko. Rimtose varžybose visi rimti būdavo, tik komercinėse varžybose visko nutikdavo. Net būdavo posakis: „Negėręs gerai nepažaisi“ (juokiasi).

Bet gerdavo ne tik lietuviai senais laikais – visi. Būdavo, kad ateini ryte vyrų žadinti, o kai kurie – su kvapu dar taip giliai įmigę. Būdavo, kad kuris nors treneris man dėl to net nusistebėdavo nieko nesuprasdamas: „Ko jis taip keistai varosi kamuolį ir aukštai jį kelia?“

Ne anekdotas, kad ir ne į savo krepšį kuris nors po audringos nakties įmesdavo (šypteli. Dabar to neišvysi – pagaus išgėrusį, išmes ar neteksi atlyginimo. O ir krepšinis tapo žymiai greitesnis, kad sunkiomis kojomis po aikštelę lakstytum.

– Esate dirbęs ir krepšinio treneriu. Kuris darbas – sunkesnis?

– Trenerio atsakomybė – gerokai didesnė. Bet ir kaip masažuotojas jausdavau atsakomybę už vyrų pasirengimą kiekvienoms rungtynėms.

– O kokių pravardžių esate dar turėjęs?

– Oi, visokių (šypteli). Mane vadindavo ir „tereziniu“, mafijos tėvu, ir Lenino anūku, ir „mažu“. Kai vis būdavau tarp aukštų vyrų, toks mažas atrodydavau, tai natūraliai ir tokia malonybinio vardo „Juozukas“ kilmė (šypteli).

– O kodėl mafijos tėvu?

– (Juokiasi) Sovietiniais metais varžybose būdavo vagysčių. Tai visi mūsų rinktinės krepšininkai – ir Sabonis, ir Chomičius, ir Kurtinaitis, ir kiti – sudėdavo savo brangius laikrodžius, apyrankes ir grandinėles, pinigus – aš saugodavau. Dėl to ir mafijos tėvas „Terzinis“, turtingiausias žmogus rungtynių metu (juokiasi).

– Kiek olimpiadų esate dalyvavęs kaip masažuotojas?

– Aštuoniose. 1980-aisiais į Maskvos olimpiadą vykau su mūsų irkluotoju Ramučiu Višinskiu. Man ji nepadarė didelio įspūdžio, o Ramučiui nepavyko į finalą patekti.

Visomis prasmėmis – ir mūsų sportininkų pasiekimais, man ypač patiko Barselonos ir Sidnėjaus olimpiados.

O, va, Atlantos – ne, mus net apgyvendino gaisrininkų namuose, vis paryčiais sirenos pažadindavo visus. Išskyrus Maskvos olimpiadą, visose kitose buvau su mūsų krepšininkais.

– Esate labai jaunatviškas. Kaip formą palaikote?

– Man svarbu disciplina, o savęs labai nelepinu. Visada turiu būti truputį alkanas, truputį sušalęs, truputį pavargęs. Visada keliuosi septintą ryte, po šaltu dušu nusimaudau, bėgioju apie 45 minutes, mankštinuosi – darau iki tūkstančio judesių visiems raumenims ir sąnariams.

– O vyno taurelę išlenkiate?

– (Šypsosi) Nereklamuoju, bet vyno taurelę visada saikingai vakarieniaudamas išlenkiu, kai nereikia vairuoti. Mėgstu lašinukus su juoda duona, tik „cibulių“ (svogūnų – aut. past.) nelabai galiu valgyti, kad nesmirdėčiau masažuodamas (juokiasi).

– Palangą mėgstate?

– Sunku jos būtų nemėgti: čia – puikus oras. Šalia – jūra. Turiu čia įsigijęs mažą butuką, tai ir aš – šioks toks palangiškis.

– Jūs atrodote laimingas. Esate toks?

– Esu. Pirmiausia, reikia save mylėti. Taip ir gyvenimas geresnis, ir kitiems geresnis. Neslėpsiu: aš dažnai sau pakartoju: „Esu laimingas – myliu save, koks esu. Noriu būti geresnis – sau ir kitiems....“ (juokiasi).