Klaipėdos "Neptūno" vidurio puolėjas Simas Galdikas: „Esu nuoširdus, bet – ir kaip liūtas, kuriam geriau už ūsų netampyti – užriaumosiu!”
(5)„Tylu, ramu, tarsi per eilinę treniruotę.
Privalumas buvo tas, kad per minutės pertraukėles gerai galėdavai girdėti, kokius nurodymus savo krepšininkams duoda varžovų komandos treneris.
O blogybė buvo ta, kad ir varžovų suolelis pasiklausydavo, apie ką mes per pertraukėles kalbėdavome ir kokius derinius regzti planuodavome“.
– Įdomu, kokią komandos sėkmės dalį sudaro augančios, ošiančios ir banguojančios žiūrovų tribūnos?
– Tikrai ne vieną procentą (šypsosi). Dešimt procentų tikrai bus (šypsosi).
O kai „Neptūnas“ žaisdavo „Euroleague“ ir arenos tribūnos būdavo pilnut pilnutėlės, tai ir dar daugiau. Paprastai mes „Euroleague“ rungtynes namuose laimėdavome. Kiti mus net dėl to vadindavo „namų komanda“ (šypsosi).
– Esi „Neptūno“ kapitonas, žinomas klaipėdietis, išsiskiri ūgiu, sulauki daug dėmesio. Kokia paskutinė žinutė, parašyta per įvairias mobilias aplikacijas, tave gerokai nustebino? Ar turi įkyrių gerbėjų moterų?
– Visko būna. Žinoma, dažniausiai rašo merginos ar moterys, tačiau ir vaikinai yra įdomių žinučių atsiuntę (šypteli). Ir ne tik – net savo pikantiškų nuotraukų man yra atsiuntę, ir net tokių, kad, chmm...
Perskaitau, nusišypsau ir toliau einu. Kadangi mano „Facebook“ profilyje yra įkelta mano nuotrauka su šeima, dabar gerbėjos man mažiau rašo.
– Kokia jūsų šeima?
– Žmona Vaida ir dvi dukrytės: Tėjai netrukus sukaks aštuoneri, o Lukrecijai tuoj – dveji.
Aš – laimingas vyras ir tėtis. Dabar esu šeimos žmogus, o vaikystėje buvau gan pašėlęs (šypsosi).
– Kur Klaipėdoje augote?
– Šiaulių gatvėje, prie „prūdų“. Daug laiko kieme praleidau su draugais. Kai su žmona susipažinome, ji vis tempdavo pas mane:
„Kiek gi gali su draugais trintis?“ Ji bandė mane į solidų vyrą paversti (juokiasi).
– Kiek jūs laiko jau kartu?
– Jau 14 metų. Nuo 20-ies. Ilgai ir nuobodžiai, ar ne? (Juokiasi). Manau, kad amžių būsime kartu.
– Vaida – tavo pirmoji meilė?
– Kad taip rimtai būčiau „įkliuvęs“, taip (juokiasi). Kai dar mašinos neturėjau, mes kartu autobusu važinėdavome.
Kartu stotelėse jo laukdami sėdėdavome. Kartu kebabus jose užsakydavome.
– Kaip susipažinote?
– Žaidžiau dar antrojoje lygoje, už Klaipėdos „Naftą“, kuri vėliau persivadino į „Nafta-Laivitė“.
Vieną dieną – buvo kovo 8-oji – grįžau iš varžybų. Su draugais nusprendėme ta proga aplankyti pažįstamas mergaites.
Atvykstame, ogi žiūriu, kad tarp jų man anksčiau nematyta vaikšto (šypsosi)...
Du dalykus gerai prisimenu iš to apsilankymo: kad jos mus „užsipuolė“, jog be gėlių pas jas TOKIĄ dieną atvykome, ir tosios, dar nematytos merginos žvilgsnį...
Su ja mes dar susirašėme per tokį anksčiau populiarų one.lt pažinčių portalą, bandėme susitikti po bene dviejų mėnesių, bet vis tik susitikome dar po trijų mėnesių (šypteli).
Ji dar tuo metu išsiskyrinėjo su savo vaikinu – man teko jį galutinai nuo jos „atmušti“ (juokiasi).
Prisimenu, kai mes su Vaida pradėjome susitikinėti, vienądien nuėjome į kino teatrą.
Ji pradėjo klausinėti mano tėvų vardų juos pati pirma pasakydama, pasakė, kur aš mokausi...
Aš net suklusau: „Iš kur čia taip viską apie mane žinai?“ Pasirodo, kad tame pirmajame susitikime kovo 8-ąją kitos merginos nuolat mane minėjo – „Galdikas, Galdiko“ (šypteli), o aplink sukiojosi ir mano būsimosios žmonos mama, kuri visko įdėmiai klausėsi (šypsosi).
Vėliau paaiškėjo, kad Vaidos ir mano tėvai anksčiau bendravo, net su savo dukryte – mano būsima žmona – dalyvavo mano gimtadienyje, kai man sukako treji.
O, spėkite, kas man tuomet trimečiui dovaną įteikė?
– Jūsų būsimoji?
– Taip! (Šypsosi). Mes abu bendravome dar porą metų, kol mūsų tėvai nustojo aktyviai draugauti. Įdomi likimo ironija, ar ne?
– Gal abu seksite žinomų krepšininkų, brolių Kšištofo ir Darjušo Lavrinovičių, kaip daugiavaikių tėvų, pavyzdžiu ir dar papildysite Galdikų šeimyną?
– Apie kurį Lavrinovičių čia šneki? Vienas brolis jau turi keturis vaikus, ar ne?
Aš truputį dvejoju dėl to (šypsosi). Tiesą pasakius, beprotiškai myliu savo dukras, bet dar norėčiau ir berniuko...
Bet mano komandos („Neptūnas“) draugas Deividas Gailius prieš porą metų su žmona susilaukė trečios mergaitės. Jis man dabar vis sako:
„Vyrai, kurie susilaukia trijų ir daugiau tos pačios lyties atžalų, yra labai azartiški – krepšinio aikštelėje ir už jos (juokiasi). Aš su Deividu dėl to visiškai sutinku! (Juokiasi).
Kai jo vis klausiu, ar bandys dar kartą, jis juokiasi: „Nežinau...“ Bet kartoju – esu labai laimingas tėtis!
– Niekada nevėlu!
– Tikrai taip. Niekada nesakyk „niekada“ (juokiasi).
– Koronavirusas žiauriai smogė sportininkams ir per jų karjeras, ir pinigines. Tau – taip pat?
– Sąžiningai tau sakyti?
– Taip.
– Aš turiu su klubu („Neptūnu“) kontraktą – jis galioja ir kitam sezonui – tai, ta prasme, aš buvau apsaugotas.
Bet būsiu atviras: mačiau, kad klubo situacija dėl pandemijos nėra pati geriausia šiemet, todėl pasiūliau man laikinai sumažinti atlyginimą. 40 procentų.
Mano logika paprasta: aš su „Neptūnu“ esu praėjęs ir šilta, ir šalta, todėl kai klubui tapo sunkiau, man pačiam toks sprendimas – logiškas ir nuoširdus (kai „Lietuvos pajūris“ kalbėjosi su S. Galdiku gegužės pradžioje, „Neptūnas“ buvo laimėjęs keturias iš eilės LKL rungtynes ir buvo „užlipęs“ į šeštąją turnyrinės lentelės vietą, – aut. past.).
„Neptūnas“ – mano komanda, su kuria aš išaugau, subrendau kaip asmenybė ir krepšininkas.
Negali gyvenime vien imti, turi ir duoti, ar ne?
– Atleisk už smalsumą: ar tavo sumažinta alga siekia du tūkstančius eurų?
– Siekia.
– Tau – 34. Turbūt vis dažniau imi galvoti, ką veiksi pakabinęs sportinius batelius ant vinies?
– Tai – dar nekritiškas amžius krepšininkui. Nesu viską gyvenime „sukabinęs“ ant krepšinio – turiu įvairios veiklos.
Esu įmonės „Simo Galdiko sveikos gyvensenos centras“ vadovas, vykdome projektinę veiklą. Veiklos yra, tik spėk suktis!
Aš esu maksimalistas – save veiklai atiduodu visą. Man kiekviena veikla – ir krepšinis – turi kurstyti ugnelę – motyvuoti mane.
Tikrai dar nesu nusprendęs, ką veiksiu kitais metais baigęs kontraktą su „Neptūnu“.
Man svarbu, kaip komanda šiemet baigs sezoną, kokia bus emocija po jo.
Bet tam pereinamajam laikotarpiui, kai liksiu be krepšinio, palengva ruošiuosi – negaliu laukti paskutinės dienos.
Čia – kaip kirpimasis kirpykloje – pradeda kirpti nuožulniai ir pereina prie didesnio dydžio. Ir aš tam save taip nuteikinėju (šypsosi).
– Kiek turi santaupų kaip krepšininkas?
– NBA nežaidžiau, tai ir santaupos atitinkamos (šypsosi). Tiesą pasakius, mano išlaidos – ganėtinai didelės.
Per karantiną pusę metų pragyvenau be atlyginimo (šypteli).
Tik mano žmona kažkiek gavo išmokų už vaikus – nedaug. Bet pragyvenome.
– Tavo įrašas „Facebook“, kad krepšininkai per karantiną nesulaukė jokios valstybės paramos, neliko nepastebėtas kito žinomo uostamiesčio krepšininko Gintaro Einikio, kuris „driokstelėjo“ tokiu „postu“ po tavo nusiskundimu: „Nekriok! Užsidirbsi!“ Supykai ant jo?
– (Šypteli). Ai, pasakysiu paprastai: duok durniui kelią. Gal jis tai parašė neišsimiegojęs?
Ar nuėjęs vėlai miegoti? Nežinau, reikia jo paties paklausti (šypteli)...
Aš labai gerai sutariu su Aidu Einikiu, jo sūnumi, kurį labai gerbiu. Jis man pasakė: „Nekreipk dėmesio į mano tėvo žodžius...“
– Ar tu save įsivaizduoji dirbančiu taksi vairuotoju? Buvo skelbta, kad Gintaras Einikis taksi dirba...
– Tikrai nerūšiuoju darbų į blogus ir gerus, tinkamus ar ne. Svarbiausia – dirbti. O jei ką nors dirbi, dirbk gerai ir su meile, ugnele, jei, žinoma, darbas tai leidžia.
Kiekvienas darbas kuria pridėtinę vertę. Dirbti yra garbinga ir pagirtina.
Atvirai pasakius, aš nelabai suprantu žmones, kurie skundžiasi, kad, girdi, nėra darbo, kad viskas blogai, kad neįmanoma uždirbti. Tokių žmonių norėčiau paklausti: „
O ką patys sau padarėte, kad geriau gyventumėte ir daugiau uždirbtumėte?
Mokotės ar kvalifikaciją keliate?.. Žinoma, viskas priklauso nuo žmogaus poreikių.
Turiu vieną draugą, kuris dirba taksi. Jis – toks šaunuolis: „varo“ ir dienomis, ir naktimis, kai reikia ir/ar kai nori. Jis yra nemažai investavęs į akcijas ir kriptovaliutas.
Net man pamokėlių apie tai pravedęs. Taksisto darbas – toks universalus, jį gali dirbti ir studentas, ir profesorius.
Nemėgstu žmonių, kurie tik skundžiasi ar mano, kad jei turi pinigų, esi jų prisivogęs (šypteli).
– „Facebook“ skaičiau, kad karantino metu ir autobusus dezinfekavai, ir veido apsaugines kaukes įteikinėjai, ir senelius lankei. Nuoširdžiai tai darei?
– Aš moku užjausti. Ir tai, ką mini, dariau, nes man tai atrodė svarbu. Be to, „Neptūnas“ turi stiprią socialiai orientuotą veiklos kryptį – padėti tiems, kuriems to reikia.
Kai kurie tokie susitikimai – ypač su vaikais bėdoje – ilgam išlieka. Esu jautrus ir nuoširdus, bet – ir kaip liūtas, kuriam geriau už ūsų netampyti – užriaumosiu!
O koronaviruso baisiai nebijojau – mus klube nuolat testuoja, esu jaunas ir sveikas. Mano žmona visą pandemiją jautriau išgyveno – dėl manęs taip pat.
– Su žmona neskubėjote per pirmąjį karantiną prisipirkti maisto produktų ir tualetinio popieriaus?
– (Juokiasi). Ne! Bet kas dėjosi, neužmiršiu iki gyvenimo galo: chaosas, išgąstis.
Žinau, kas iš pažįstamų tai darė (pirko ir glėbius tualetinio popieriaus, – aut. past.).
– Žiniasklaidoje dažniau mirga istorijos apie sėkmingas krepšininkų finansines investicijas. Ar žinai atvejų, kuomet krepšininkai iššvaistė savo milijonus, ar investuotojai jų patikėtus pinigus paleido vėjais?
– Gal tokių atvejų daugiau yra Amerikoje su NBA žaidusiais krepšininkais, kurie uždirba milijonus, o paskui juos „ištaško“? Amerikoje labai daug uždirbančių NBA krepšininkų istorijos – labai įdomios.
Kai kurie jų išlaiko visą savo giminę ar net „prafinansuoja“ ištisų rajonų, kuriuose jie yra augę, poreikius.
O Lietuvoje tokių atvejų, ko gero, reikėtų ieškoti tarp vyresnės kartos, jau karjeras baigusių krepšininkų?
Bet jūsų klausimas yra aktualus: kai uždirbi palyginti nemažai, kai esi žinomas, kai esi jaunas, jūra atrodo iki kelių ir galva svaigsta nuo sėkmės.
Neslėpsiu: kai buvau jaunas, uždirbdavau daugiau nei dabar, bet kai kuriais atvejais aš pinigus tiesiog iššvaisčiau. Į kairę ir į dešinę!
– Kazino – taip pat?
– Ne. Esu azartiškas kaip ir dauguma sportininkų. Bet kazino – ne man. Kai kurie krepšininkai, manyčiau, per daug laiko juose praleidžia (šypteli).
Ne vieną esu „ištraukęs“ (iš kazino): „Užteks šiam vakarui. Varom namo“.
– Ar turi kokį nors asmeninį finansų patarėją?
– Ne. O kam? Pats sėkmingai tvarkausi. Be to, neturiu tiek (pinigų), kad nežinočiau, kur ir kaip juos išleisti.
Esu subrendęs ir atsakingas – šiek tiek investavau į nekilnojamąjį turtą.
Neslėpsiu: esu sulaukęs ir neaiškių pasiūlymų iš nelabai patikimų žmonių (kur investuoti).
Neužkibau. Svarbiausia – turėti galvą ant pečių. Ir atsiminti: sportininko gyvenimas – laikinas ir neretai kaip loterija: gausi rimtą traumą ir – viskas!
– Koks tavo išsilavinimas?
– Klaipėdos universitete esu baigęs kūno kultūros ir sporto pedagogiką.
Dabar studijuoju Lietuvos sporto universitete sporto edukologiją, baiginėju pirmą kursą.
Esu parašęs vieną projektą – noriu vaikams surengti nemokamas sporto stovyklas, grupines treniruotes. Gal viskas ir nepavyks šią vasarą.
Man patinka dirbti su vaikais ir jaunimu, tačiau atvirai sakau – savęs treneriu nematau. Galbūt – fizinio rengimo.
– Praėjusiuose Seimo rinkimuose dalyvavai po Darbo partijos vėliava. Ar Viktoras Uspaskichas, šios partijos įkūrėjas, o dabar – garbės pirmininkas, tave surado, ar tu jį?
– Vienas kitą – turbūt taip. Daug kas mane atkalbinėjo nuo politikos, bet aš mėgstu į viską žiūrėti plačiau.
Man tikrai svarbu padėti žmonėms ir inicijuoti pokyčius.
Patinka ar ne, tam geriausia vieta – politika. Turbūt ir kitos partijos būtų mane nesiraukydamos priėmusios – jų žmogiškieji resursai nėra dideli, jiems reikia žinomų ir veiklių žmonių.
Bet kitose partijose startinės pozicijos prasideda nuo skrajučių į pašto dėžutes kaišiojimo.
Ta prasme, Darbo partija manimi gerokai labiau pasitikėjo ir suteikė daugiau laisvių
Rašyti komentarą