Klaipėdietis pildo apdovanojimų lentyną - pagerbė ir LTOK prezidentė

„Dabar jau turiu garbingus apdovanojimus iš trijų man svarbiausių sporto įstaigų: Kūno kultūros ir sporto departamento, Lietuvos imtynių federacijos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto. Smagu. Jausmas - puikus. Kai kažką padarai ir tave įvertina, tada atsiranda dar didesnis stimulas siekti naujų pergalių“, - „Savaitės ekspresui“ sakė Klaipėdos „Viesulo“ sporto centro treneris E. Malelė.

2011 metais, švęsdamas 50-mečio jubiliejų, E. Malelė buvo apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento sidabro medaliu už indėlį plėtojant imtynių sportą.

„Kiekvienas apdovanojimas svarbus ir reikšmingas. Nenorėčiau nė vieno jų išskirti. Visi jie man brangūs“, - priduria savo gyvenimą su imtynėmis susiejęs E. Malelė.

Darbas su vaikais - atgaiva sielai

Net 20 metų - nuo 1974-ųjų iki 1994-ųjų - Lietuvos imtynių rinktinės nariu buvęs ir 9 kartus Lietuvos čempionu tapęs E. Malelė dabar mėgaujasi darbu su jaunąja imtynininkų karta.

„Treneriu dirbu nuo 1983 metų. Man tai - tarsi atgaiva sielai. Svarbiausia yra su vaikais surasti bendrą kalbą ir įtikinti juos, kad gali pasiekti sporto aukštumų. Sportas ir disciplina ugdo charakterį ir valią, o tai praverčia ir gyvenime“, - pabrėžia E. Malelė.

Netrukus jis priduria: „Man svarbu išugdyti dorą žmogų. Visada norisi, kad auklėtiniai žengtų teisingu gyvenimo keliu. Juk trenerio duona nėra lengva: reikia būti ir mama, ir tėčiu, ir psichologu, ir masažuotoju. Pareigybių - daugybė.“

E. Malelei meilę sportui įskiepijo jo tėtis ir pirmasis treneris Julius Malelė. Vėliau šią estafetę perėmė jį treniravę šviesaus atminimo imtynių treneriai Petras Abelkis ir Adolfas Liaugminas.

„Aš nuo pat sportinės karjeros pradžios vedžiau savo sporto dienoraštįm. Jame aprašyta kiekviena kova, varžovas, užfiksuotos pergalės ir pralaimėjimai. Nors Lietuvoje tų pralaimėjimų buvo labai mažai - dažniausiai skindavau tik pergales“, - pasidžiaugė E. Malelė.

Pasiteiravus, kiek kartų jis yra tapęs Lietuvos čempionu ir prizininku, šis atsakė: „Tuoj pažiūrėsiu į savo dienoraštį ir viską jums susakysiu. Ten viskas gražiai juodu ant balto parašyta.“

Ir netrukus jis pateikia konkrečius skaičius: „Lietuvos čempionu esu tapęs 9 kartus, vicečempionu - 2 kartus ir 4 kartus bronziniu prizininku.“

1978 m. pirma sėkminga išvyka į „užsienį“. Evaldas Malelė užėmė I vietą turnyre Leninabade (dabar Chodžentas).

Nusprendė „nebelaužyti“ kūno

Be to, E. Malelė gali didžiuotis tapęs įvairių tarptautinių turnyrų nugalėtoju, SSRS profsąjungų spartakiados prizininku (1983 m. - III vieta), o Tautų spartakiadoje Minske (1986 m.) iškovojo septintąją vietą.

2006 m. jis buvo išrinktas geriausiu šalies imtynių treneriu.

Užbaigęs sportininko karjerą Evaldas ilgam pasinėrė į imtynių teisėjo darbą - yra vienas iš keturių šalies teisėjų, turinčių tarptautinės kategorijos licenciją.

E. Malelė dar visai neseniai ir pats žengė ant imtynių kilimo - ne kartą skynė pergales ir įvairiuose veteranų turnyruose.

„Visgi metai sparčiai bėga, nusprendžiau “nebelaužyti„ savo kūno. Imtynės - sunkus sportas, tad pastaraisiais metais mieliau pažaidžiu futbolą. Per gyvenimą ant imtynių kilimo prisiimtyniavau pakankamai. Gal jau užteks“, - atsikvėpė šiemet 60-ąjį gimtadienį paminėjęs E. Malelė.

Pasiteiravus, koks gyvenimo etapas geriausias - imtynininko, trenerio ar teisėjo, šis atsakė: „Sportininku būti geriausia. Turbūt mažiausiai atsakomybės, žinai savo užduotis ir jas vykdai, o treneriui atsakomybių ir pareigų - milijonas. Galbūt sportininko etapas prisimenamas su nostalgija ir dėl to, kad tuomet buvau dar labai jaunas. Kuris iš mūsų nenorėtų grįžti į nerūpestingos jaunystės dienas?“ - retoriškai klausė jis.

imtynes.lt, Vlado MALINAUSKO ir LTOK.lt nuotr.