Kaizerio Franco palikimas futbolo nacijai

„Kaizeris įkvėpė ištisas kartas", - po F.Bekenbauerio mirties sakė buvęs jo auklėtinis nacionalinėje komandoje Rudis Fioleris (Rudi Voller).

Pokario vaikas

Pastaraisiais metais giltinė negailestingai šienauja futbolo legendas. 2020 m. anapilin iškeliavo Diegas Maradona (Diego Maradona), 2022 m. pabaigoje - Pelė (Pele), pernai - Bobis Čarltonas (Bobby Charlton), šių metų sausio 5 d. - Marijus Zagalas (Mario Zagallo).

Beje, brazilas M.Zagalas buvo vienas iš trijų futbolo didžiūnų, laimėjusių pasaulio čempionatą ir žaidėjo, ir rinktinės vyriausiojo trenerio pareigose. Kiti du - F.Bekenbaueris ir prancūzas Didjė Dešamas (Didier Dechamps). F.Bekenbaueris pergyveno M.Zagalą vos dviem dienom. Kaizeris mirė sekmadienį. „Spiegel" praneša, kad mirė miegodamas, apsuptas šeimos. Apie priežastį nepranešama, bet žinoma, jog 2016 ir 2017 m. F.Bekenbaueriui atliktos širdies operacijos.

Būsima futbolo žvaigždė gimė Miunchene 1945 m. rugsėjo 11 d., praėjus kiek daugiau nei keturiems mėnesiams po nacių kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare. Pašte dirbęs Franco tėvas visai nenorėjo, kad jis taptų sportininku. Nors F.Bekenbaueris žaidė futbolą jaunimo komandose, po mokyklos baigimo jis ruošėsi tapti draudimo agentu. Viską pakeitė 1964 m. iš Miuncheno „Bayern" gautas pasiūlymas.

Įdomu, kad Francas vaikystėje palaikė kitą Miuncheno komandą - „Munich 1860". Jis žaidė vidurio puolėjo pozicijoje ir tik vėliau, tapęs profesionaliu futbolininku, persikvalifikavo į gynėją. Geriausiais futbolininkai kaip taisyklė pripažįstami puolėjai arba atakuojantys saugai, o F.Bekenbaueris buvo išimtis. Jis „cementavo" gynybą ir žaidimą aikštės viduryje.

Auksinis kapitonas

Kai F.Bekenbaueris prisijungė prie „Bayern", klubas žaidė antrajame divizione, bet jau po pirmojo sezono pavyko pakilti į pirmąjį. Netrukus klubas iškilo iki Europos futbolo grando statuso. „Bayern" 1967 m. laimėjo Taurių laimėtojų taurę, o 1974, 1975 ir 1976 m. - Europos taurę (šis turnyras - Čempionų lygos pirmtakas). Vokietijos čempionu F.Bekenbaueris tapo keturis kartus.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje žurnalistai gynėjui prilipdė Kaizerio pravardę. Didžiausią šlovę Kaizeris pelnė atstovaudamas Vakarų Vokietijos rinktinei, kurioje debiutavo 1965 m. ir iki 1977 m. sužaidė 103 rungtynes bei įmušė 14 įvarčių.

F.Bekenbaueris dalyvavo trijuose pasaulio čempionatuose ir iš visų grįžo su medaliais. 1966 m. vokiečiai iškovojo sidabrą, 1970 m. - bronzą, o viršūnė pasiekta 1974 m., kai jie finale 2:1 įveikė olandus. Tuo metu F.Bekenbaueris jau buvo rinktinės kapitonu, šias pareigas Kaizeris atliko 1972-1977 m. Kapitonas atvedė nacionalinę komandą ir iki 1972 m. Europos čempionato aukso. 1976 m. vokiečiai tapo Europos vicečempionais.

1972 ir 1976 m. F.Bekenbaueris buvo pripažintas geriausiu pasaulio futbolininku. 1974 ir 1975 m. Kaizeris šiuose rinkimuose liko antras.

Ir treneris, ir vadovas

1977 m. kapitonas paliko tiek rinktinę, tiek „Bayern". Po to jis dar žaidė Niujorko „Cosmos" ir „Hamburger" klubuose, tačiau tai jau buvo karjeros saulėlydis. Dėmesio centre Kaizeris vėl atsidūrė 1984 m., kai stojo prie Vakarų Vokietijos rinktinės vairo. Su ja pavyko dukart pasiekti pasaulio čempionatų finalus. 1986 m. vokiečiai 2:3 nusileido argentiniečiams ir tenkinosi sidabru, bet 1990 m. 1:0 įveikė tuos pačius argentiniečius ir iškovojo auksą. Trenerio F.Bekenbauerio kolekcijoje yra ir 1988 m. Europos čempionato bronza.

Kai 1990 m. F.Bekenbauerį pareigose pakeitė Bertis Fogtsas (Berti Vogts), juokauta, kad vokiečiai prašmatnų „Mercedes" iškeitė į kuklų „Volkswagen". Nepaisant tokių juokelių, Vokietijos rinktinė išliko viena stabiliausių komandų futbolo elite. Prie to Kaizeris prisidėjo tiek savo tiesioginiu darbu, tiek autoritetu, kuriuo įkvėpė kitus.

„Laikau didele privilegija tai, kad pažinojau F.Bekenbauerį. 1990 m. mes Romoje kartu iškovojome pasaulio čempionų titulą. Tai būtų buvę neįmanoma be puikaus trenerio darbo. Kaizeris įkvėpė ištisas kartas", - apie F.Bekenbauerio įtaką kalbėjo buvęs rinktinės puolėjas R.Fioleris. Beje, jis pasekė Kaizerio pėdomis ir 2000-2004 m. pats treniravo Vokietijos rinktinę.

Pasitraukęs iš rinktinės, F.Bekenbaueris kelerius metus treniravo „Marseille" ir „Bayern", padėjo šiems klubams tapti atitinkamai Prancūzijos ir Vokietijos čempionais, 1996 m. su bavarais iškovojo UEFA taurę.

Pasiekęs viršūnes tiek futbolininko, tiek trenerio karjerose, F.Bekenbaueris atrado dar vieną veiklos sritį - vadovo. 1994-2009 m. jis buvo „Bayern" prezidentu. 1998 m. Kaizeris tapo ir Vokietijos futbolo asociacijos viceprezidentu. Būtent jis buvo pagrindinis asmuo, vokiečiams siekiant teisės rengti 2006 m. pasaulio čempionatą. Šią teisę gavus, F.Bekenbaueris ėmėsi organizacinio komiteto vadovo pareigų. Sudėjus visus Kaizerio pasiekimus ir darbus, akivaizdu, kad joks kitas žmogus nenuveikė Vokietijos futbolo labui tiek, kiek jis.