Į Dakarą – po 20 metų pertraukos: lietuviai lenktyniaus automobiliu, pagamintu 1987 metais

„Rinkdamiesi automobilį mes svarstėme įvairias galimybes, – pasakoja Paulius. – Pasiūlymų buvo daug. Tokie automobiliai šiuo metu nėra labai brangūs, su visa sportine įranga jie kainuoja apie 10–20 tūkst. eurų. Buvo visokiausių markių, bet labiau imponavo „Toyota“ paprastumas ir patikimumas.“

„Širdis linko prie lietuviško, – atvirauja Valdas. – Maniau, kodėl turime ieškoti svetur, jei turime legendinį automobilį, bent penkis kartus važiavusį Dakaro maratone. 2003 metais buvo ir mano, ir jo paskutinis Dakaras. Taigi, jei jau grįžtame, turime grįžti drauge.

Žinojau, kad nebus lengva, reikės ją restauruoti. Apsispręsti mums padėjo dakarietis Romas Žalnierukynas. Inžinierius atidžiai apžiūrėjo automobilį ir kaip visada lakoniškai pasakė verdiktą: „Važiuos. Nieko baisaus.“ Jau kitą dieną Romui pavyko paleisti variklį ir įvažiuoti į dirbtuves. Tai žadino viltį.“

Trečiasis „Toyota“ gyvenimas prasidėjo šį pavasarį. Iš Molėtų technikos muziejaus legendinis automobilis buvo atvežtas į dakariečio mechaniko Juozo Čibiro garažą, kur prasidėjo restauravimo darbai. Mus konsultavo daugybė žmonių. Labai daug padėjo „Toyota“ specialistas Edmundas Povilauskas, pakabos specialistas Domas Zinkevičius, senų „Toyota“ visureigių dievas Vytis Požėla ir kiti.

Pradžioje buvo nutarta atnaujinti pakabą. Šio modelio konstrukcija labai paprasta: priekyje ir gale – tiltai, lingės, po du amortizatorius vienam ratui. 2003 metais ja važiavę A. Petraitis ir A. Juknevičius prisiminę to meto lenktynes sakė, kad automobilis buvo labai kietas ir tai vargino.

„Nutarėme, kad reikia padidinti pakabos eigą, – pasakoja komandos narys Valdas Valiukevičius. – Kvietėmės įvairių sričių ekspertus, jie siūlė kardinalius pakeitimus.

Tačiau mes pabijojome eksperimentuoti, nes standartinė konstrukcija visada yra patikimesnė, be to, bijojome, kad Dakaro organizatoriams gali nepatikti mūsų techninės improvizacijos. Tad nusprendėme pirkti minkštesnes linges, naujus amortizatorius ir tuo viską baigti.

Vienas svarbiausių dalykų tokioje mašinoje – rėmas. Apžiūrėję pamatėme, kad jame yra įtrūkimų, korozijos paliestų vietų. Norint rėmą patikimai paruošti, reikia nukelti kėbulą.

Tuomet supratome, kad restauravimo procesas bus ilgas ir nelengvas. Juozas nukėlė kėbulą. Jį nuvežėme į Kauną, „Autoakstės“ kėbulų specialistams. Jų laukė rimtas iššūkis, nes restauruoti teko prieš 34 metus pagamintą stiklo pluošto kėbulą. Jis buvo gerokai sutrūkinėjęs, neišvaizdus. Reikėjo jį sutvirtinti, atnaujinti.

Vilniuje Juozas Čibiras išardė pakabą ir rėmą nuvežė smėliuoti. Tada ir išlindo visos bėdos, pasimatė visi įtrūkimai.

Po smėliavimo laukė suvirinimo darbai. Ne taip lengva buvo rasti meistrą, kuris būtų ne tik puikus suvirintojas, bet ir inžinierius – žinotų, kokius metalus naudoti, kokius lopus dėti, kad rėmas maratono apkrovas atlaikytų lyg naujas. Dainius, Žvėryno garaže dirbantis meistras, puikiai išsprendė šią užduotį.

„Heston Airlines“

Po suvirinimo darbų rėmas grįžo atgal į smėliavimo dirbtuves, kur buvo dažomas. Tad pasiėmėme jį lyg naują. Ant jo buvo sumontuoti nauji amortizatoriai, lingės. Vaizdas išsyk pagerėjo. Ir tai buvo tik vienas iš daugybės restauravimo epizodų.“

Mechanikas Juozas išardė visus agregatus ir juos patikrino, pakeitė senas detales naujomis. Juozo rankomis buvo perrinktas variklis, pavarų dėžė, reduktoriai.

Senas 280 litrų degalų bakas buvo pakeistas nauju, 185 litrų, pritaikytu iš sunkvežimio. Nes istoriniams automobiliams nereikia homologuotų bakų. Automobilis gavo naujus ratlankius, padangas, modernius šturmano prietaisus.

Pasibaigus rekonstrukcijos darbams prasidėjo testai.“Pradžioje automobilis buvo žiauriai kietas, – pasakoja Valdas Valiukevičius. – Atrodė, kad dantys išbyrės važiuojant per gulinčius policininkus. Tačiau ilgainiui radome sprendimą – išėme po vieną amortizatorių, lingių lakštą. Dabar gerai, pakaba jau veikia.“

Automobilio paruošimas pasibaigė kėbulo puošimu. Originalų spalvų dizainą sugalvojo Dominykas Budinas, tas pats vaikinas, kuris papuošė Lietuvos kelių policijos automobilius. Jis su „DNR reklama“ apklijavo automobilį plėvele taip, kad jis visiškai pakeitė vaizdą.

Mažiausia komanda

Visa šio komandos sudėtis – trys vyrai: vairuotojas, šturmanas ir mechanikas. „Heston airlines“ ekipažui talkins mechanikas Juozas Čibiras, iki šiol įveikęs aštuonis Dakaro maratonus kartu su Antanu Juknevičiumi. Ekipažas naudosis Antano techninės pagalbos baze ir sunkvežimiu.

Labiausiai patyręs komandos narys Juozas Čibiras jau dirbo 8 Dakaro mratonuose. Valdas Valiukevičius važiavo dvejuose. Pauliui tai bus pirmas kartas.

Dykumos kvapą jis pajuto 2020 metais, būdamas Edvino Juškausko palaikymo komandos sudėtyje. Šiemet susibūręs ekipažas kartu važiavo pora bekelės varžybų Lietuvoje.

„Manau, kad Paulius bus puikus šturmanas, – sako Valdas. – Jis daug metų dirba su aviacijos technika, o tikslumas ir navigacija ten yra labai svarbūs dalykas.

Visuomet domėjausi Dakaro maratonu, – pasakoja Paulius. Užpernai važiavau E.Juškausko ekipos palaikymo komandoje, tad viską pamačiau iš arti. Kai Valdas Valiukevičius pasiūlė tapti jo šturmanu, ilgai nedvejojau, atsakymas buvo – taip.

Vasarą mes su Valdu važinėjome po Lietuvos miškus, pagal Aido Bubino sudarytas kelio knygas, dalyvavome įvairiose visureigių varžybose, bandėme susigroti kaip ekipažas ir suprasti navigacijos niuansus. Visa tai mums pavyko.

Tačiau dykumoje rasti kelią bus kur kas sunkiau nei Varėnos girioje.

Aš turėsiu tris elektroninius pagalbininkus: du modernius ralio kompiuterius „Teratrip 303 geotrip V5“ bei organizatorių duotą „Tripy“ prietaisą. Pirmieji du rodo automobilio greitį, vidutinį greitį, bendrą atstumą, atstumus nuo taško iki taško ir pan.

Abu šie prietaisai turi papildomus ekraniukus, kurie bus įrengti vairuotojui patogioje vietoje. „Tripy“ rodys kryptį nuo starto iki finišo, nuo vieno GPS taško link kito. Vairuotojo zonoje bus įrengti tik minėti ekranėliai.

O jis pats turės vienintelį prietaisą – tachometrą, rodantį automobilio variklio darbą. Priekiniame skyde bus dar keletas daviklių, kurie rodys variklio darbo temperatūrą, turbinos slėgį, degalų kiekį ir pan.“

„Heston Airlines“

Kas tas „Classic“?

Lietuvių ekipažas startuos „Classic“ įskaitoje. Šiemet pirmąsyk surengtose klasikinėse lenktynėse startavo 24 automobiliai.

Pagrindinis reikalavimas – automobilis turi būti ne jaunesnis kaip 20 metų, jis turi turėti originalų variklį, originalius amortizatorių tvirtinimo taškus. Techniniai reikalavimai šiai klasei yra mažesni.

Pavyzdžiui, patiems seniausiems H1 kategorijos automobiliams nereikia automatinės gesinimo sistemos, ekipažui nebūtina naudoti HANS galvos palaikymo sistemos ir t. t.

„Liberalesni reikalavimai mažina komandų biudžetus, – pasakoja „Heston Airlines“ šturmanas Paulius Kavaliauskas. – Mažesnis ir pats dalyvio mokestis. „Klasikai“ moka 15 000 eurų, o visi kiti – 25 000. „Klasikų“ automobiliai pigesni, visureigį galima paruošti už 30–50 tūkst. eurų. O štai kitų automobilių kainos prasideda nuo 200 000 ir baigiasi virš milijono.

„Klasikai“ lėčiau važiuoja, vadinasi, automobiliai mažiau ges, reikės mažiau mechanikų, padangų ir degalų.“

Šiemet „Classic“ įskaitoje debiutavo 25 automobiliai, o Dakaro maratone 2022-aisiais žada būti net 150 mašinų. Kova dėl pergalės bus nuožmi. Tačiau „klasikai“ kovos ne greičiu, o tikslumu.

„Dakar Classic“ įskaitos lenktynių principas yra visiškai kitoks nei tradicinių lenktynių, – pasakoja „Heston Airlines“ pilotas Valdas Valiukevičius. – Mes gyvensime vienoje stovykloje su Antanu, Benu ir Vaidotu. Startuosime ir finišuosime tose pačiose vietose. Tačiau mūsų laukia skirtingos trasos. Kasdien mums reikės įveikti po kelis reguliarumo ruožus, kurių ilgis žada būti nuo 20 iki 80 kilometrų.

Visi „klasikai“ bus suskirstyti į kategorijas pagal automobilio amžių. Kiekvienos kategorijos dalyviams bus nustatomas savitas vidutinis greitis. Pavyzdžiui, jeigu H1 kategorijos dalyviai važiuos vidutiniu 55 km/h greičiu, tai H2 kategorijai greitis bus padidintas 15 proc., o H3 kategorijai – 30 proc. Vadinasi, ekipažai specialius ruožus turės įveikti tiksliu nustatytu greičiu, tiksliai pravažiuodami GPS taškus ir tiksliai atvykdami į finišą. Už kiekvieną pavėluotą minutę teisėjai skirs baudas.

Visuose automobiliuose įrengtos GPS sistemos seks automobilių judėjimą, jų greitį ir trajektorijas. Baudos bus skiriamos ir už nukrypimą nuo idealios trajektorijos.

Be to, žadami ir kitokie specialūs ruožai, kuriuose ekipažai bus vertinami pagal tikslumą.

Privalėsime važiuoti tiksliai, pagal GPS taškus. Kiekvienas nukrypimas nuo kelio trajektorijos bus įvertintas baudos taškais.