Didžiosios griūtys Lietuvos krepšinio rinktinės nesustabdė

Pasipiktinimas suprantamas, tačiau istorija rodo, kad net tokiais atvejais neverta ant rinktinės avansu „dėti kryžiaus".

Didelių sudėties griūčių praeityje būta ne kartą, bet komanda dažniausiai išsikapstydavo iš sunkios padėties ir netgi parveždavo medalius.

Neaiškūs motyvai

Pirmasis pasirengimo etapas prasidės jau liepos 12 d. Druskininkuose, antrasis, kuriame dalyvaus ir pagrindiniai krepšininkai - liepos 17 d. Palangoje.

Treneris Kazys Maksvytis kol kas nepaskelbė kandidatų sąrašo, bet dar gegužę ištarė kelias čempionate nežaisiančių krepšininkų pavardes: Lukas Lekavičius, Marius Grigonis, Rokas Giedraitis, Edgaras Ulanovas.

Vėliau paaiškėjo, kad rinktinei nepadės traumas besigydantys Domantas Sabonis ir Arnas Butkevičius.

L.Lekavičius laukia šeimos pagausėjimo, M.Grigonis turėjo problemų dėl nugaros, nors sezoną Atėnų klube „Panathinaikos" jis užbaigė ir netgi demonstravo gerą sportinę formą.

R.Giedraičio ir E.Ulanovo motyvai apskritai nežinomi.

Visi šeši minėti krepšininkai neabejotinai patektų į 12-uką ir žaistų rugpjūčio 25 d. prasidėsiančiame pasaulio čempionate, tad rinktinė neteko mažiausiai pusės optimalios sudėties.

Priminsime, kad ir „popieriuje" daug stipresnė sudėtis pernai Europos čempionate iškrito jau aštuntfinalyje. Kas bus šiemet?

Tragedija? Krachas? Nebūtinai.

Daug žaidėjų netekusi ir atjaunėjusi sudėtis neretai demonstruodavo geresnius rezultatus nei ta, kurioje netrūkdavo žvaigždžių.

„Auksinės" problemos

Krepšininkų nubyrėjimas nėra naujas reiškinys. Jis nebuvo būdingas XX amžiui, jei neskaičiuosime sprendimų apskritai baigti karjerą rinktinėje.

Pavyzdžiui, 1999 m. pasitraukę Arvydas Sabonis ir Artūras Karnišovas, kaip paaiškėjo vėliau, „sudie" tarė visam laikui.

Tačiau XXI amžiuje gausias netektis teko skaičiuoti prieš daugelį turnyrų.

Nemažai pesimizmo dėl nepilnos sudėties buvo prieš 2003 m. Europos čempionatą, kuriame lietuviai iškovojo auksą.

Pirmoje vasaros pusėje lūkesčiai buvo labai dideli, mat tikėtasi rinktinėje išvysti du milžinus - nė vieno didelio turnyro joje nesužaidusį Žydrūną Ilgauską ir nuo 1999 m. nacionalinėje komandoje nerungtyniavusį A.Sabonį.

„Jie dar nėra apsisprendę, dar laukiame žinių", - 2003-iųjų liepą sakė tuometinis Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vladas Garastas.

Jis pridūrė, kad jei žais Ž.Ilgauskas, tuomet tūrbūt sugrįš ir A.Sabonis.

Sužinoję apie tokią galimybę, krepšininkus įkalbinėjo net prezidentas Rolandas Paksas ir premjeras Algirdas Brazauskas.

Visgi bandymai privilioti Ž.Ilgauską baigėsi tuo pačiu, kuo ir visada - šnipštu. Rugpjūtį, likus keturioms savaitėms iki čempionato, galutinai paaiškėjo, kad nežais nei jis, nei A.Sabonis.

Tuo metu rinktinėje jau nebuvo Gintaro Einikio, tad vidurio puolėjų grandis neatrodė grėsmingai, o problemas joje dar labiau pagilino Darjušo Lavrinovičiaus trauma, patirta besiruošiant čempionatui.

Negana to, žaisti rinktinėje atsisakė 2002 m. Europos čempionate jos lyderiu buvęs Mindaugas Timinskas. Puolėjas sprendimą paaiškino miglotai - šeimos reikalais.

Problemų bagažas 2003-iaisiais atrodė didelis, bet Antano Sireikos treniruota ekipa paneigė prognozes ir iš Europos pirmenybių parsivežė auksą.

Anei Šaro, anei Maco

Dar vienas didelis nubyrėjimas įvyko 2005 m. Saulius Štombergas ir Eurelijus Žukauskas po 2004 m. olimpinių žaidynių apskritai baigė karjerą rinktinėje, Darius Songaila neatvyko dėl užsitęsusių derybų su NBA klubais.

Ta pati priežastis sustabdė Šarūną Jasikevičių - rinktinės lyderis tais metais pravėrė NBA duris. Kitas rinktinės lyderis Arvydas Macijauskas pradėjo ruoštis Europos čempionatui, tačiau patyrė kojos traumą.

Rimantas Kaukėnas savo neatvykimą motyvavo vestuvėmis, nors sklandė gandai, kad jis nenori žaisti A.Sireikos treniruojamoje rinktinėje. 2003 m. gynėjui neatsirado vietos galutiniame 12-uke.

Daugiausiai triukšmo kilo dėl Dainiaus Šalengos. Jis ruošėsi čempionatui, bet pasirašė sutartį su Žeronos ekipa „Akasvayu" (Ispanija) ir pranešė, kad negalės žaisti dėl kojos traumos.

Tyrimų rezultatus peržiūrėjęs tuometinis rinktinės gydytojas Robertas Narkus teigė nepamatęs nieko, kas verstų krepšininką ilgesnį laiką susilaikyti nuo fizinių krūvių.

Krenta į akis, kad 2005 m. žaisti atsisakę krepšininkai bent jau bandė paaiškinti priežastis, buvo daugiau viešumo.

Rinktinės sudėtyje tais metais liko vos keturi 2003 m. Europos čempionai, tačiau komanda žaidė gražų krepšinį, pralaimėjo tik vieną mačą ir užėmė penktąją vietą.

Bronzinis siurprizas

Netektis rinktinė skaičiavo ir prieš 2009 m. Europos bei 2010 m. pasaulio čempionatus. 2009 m. joje nebuvo Ramūno Šiškausko ir Dariaus Songailos, nutarusių baigti karjerą nacionalinėje komandoje.

Beje, D.Songaila po poros metų pakeitė sprendimą ir sugrįžo.

Neatvyko ir 2007-2008 m. svarbų vaidmenį rinktinėje vaidinęs R.Kaukėnas. Š.Jasikevičius žaisti Europos čempionate atsisakė motyvuodamas tuo, kad tą sezoną kentėjo dėl traumų.

Tikėtasi, kad į rinktinę po poros metų pertraukos sugrįš A.Macijauskas. Snaiperis lyg ir išsigydė traumas, tačiau užsitęsė jo bylinėjimasis su Pirėjo klubu „Olympiakos".

„Be galo noriu padėti rinktinei, tačiau reikia žiūrėti realiai ir laukti, kada viskas pasibaigs, - „Respublikai" sakė A.Macijauskas. -

Dabar vyksta arbitražinis teismas. Tikiuosi, kad sprendimas paaiškės greičiau nei per du mėnesius, tačiau kaip bus iš tiesų - nežinau."

Buvo taip, kad A.Macijauskas į rinktinę neatvyko ir 2010 m. apskritai baigė krepšininko karjerą.

2009-aisiais rinktinė patyrė fiasko, laimėjo vos vienerias rungtynes ir nepateko į ketvirtfinalį. Visgi 2010-aisiais išvydome jau visai kitokį vaizdą, nors netekčių sąrašas taip pat buvo ilgas.

Nežaidė Š.Jasikevičius, R.Kaukėnas, D.Songaila, broliai Darjušas ir Kšištofas Lavrinovičiai, sveikatos problemų turėjęs Marijonas Petravičius.

Netektys nesutrukdė lietuviams iškovoti bronzos ir tai iki šiol yra vienintelis rinktinės medalių komplektas pasaulio čempionatuose.

Viską apibendrinus, trys iš keturių atvejų, kai rinktinė susidūrė su labai rimtais nuostoliais, baigėsi gerai, dviem atvejais netgi pelnyti medaliai.

Belieka tikėtis, kad šiemet komanda pratęs gražią malonių netikėtumų tradiciją.

Apie krepšininkų atsisakymą atstovauti nacionalinei komandai kalbėjomės su buvusiu rinktinės treneriu, 2003 m. Europos čempionu Antanu SIREIKA.

- Kaip vertinate sprendimus nežaisti rinktinėje, kai viešai net nenurodomos priežastys, kodėl tokie sprendimai priimti?

- Mūsų laikais tai buvo retenybė. Net nepamenu, kad kas atsisakytų savo noru, be rimtų priežasčių.

Buvo vienas kitas atvejis, kai sakydavo, kad reikia tą ar aną daryt, kildavo pasipiktinimas, bet nebūdavo taip, kad nežaidžia dėl gimdymo ar šiaip noro pailsėti.

Jei pakviesdavai ir žinodavai, kad krepšininkai nėra traumuoti, net nekildavo klausimų, atvyks jie ar neatvyks.

Dabar situacija dvejopa. Šiais laikais yra daug daugiau lygiaverčių žaidėjų.

Su draugais kalbamės, kad atsisakymai treneriui net palengvina užduotį - nereikia ilgai rinktis. Nežais tas, tada žais šitas. Viena vertus, nemalonu.

Kita vertus, treneriams lengviau. Mūsų laikais buvo kitaip - rinktinės žaidėjus ant pirštų skaičiuodavome.

- Sakoma, kad atsisakymas yra asmeninis žaidėjo reikalas, tačiau prie jo parengimo juk prisideda visa Lietuvos krepšinio sistema, krepšinio mokyklos. Ar tai tikrai yra tik asmeninis reikalas?

- Mano nuomone, tik pateisinama priežastis gali sutrukdyti atvažiuoti į rinktinę. Visi išaugo Lietuvoje, treneriai dirbo, dėjo pastangas, buvo skiriamos lėšos.

Tačiau nenoriu gilintis į finansinę pusę, kiek buvo išleista, ruošiant žaidėjus.

Tiesiog galvoju, kad kiekvienam krepšininkui turėtų būti garbė, malonumas žaisti už savo šalį.

Jeigu to nėra, tai nežinau, kas pasikeitė metams bėgant. Dieve mano, tu juk turi galimybę važiuoti į pasaulio čempionatą. Sunkiai įsivaizduoju, kaip galima to nenorėti. Pateisinu tik išimtinius atvejus.

- Daug žaidėjų nubyrėjo iš rinktinės ir 2005 m., kai treneriu buvote jūs. Ar dabartinė situacija panaši į tuometinę?

- Kai kurie krepšininkai važiavo į NBA ir aš juos puikiai supratau, tai buvo vienetiniai šansai. Visaip būna, gal agentai pasako, kad klubai nenori jų leisti į rinktinę.

Daug NBA žaidėjų atsisako, aš juos pateisinu ir nenoriu lyginti dabartinės situacijos su ana.

- Kas geriau rinktinei - mažiau motyvuotas aukštesnio lygio žaidėjas ar labai motyvuotas kiek žemesnio lygio krepšininkas?

- Geriau, kai krepšininkas labai nori, treneriams tada lengviau dirbti. Nors šimtaprocenčio atsakymo čia nėra.

Jei krepšininkas atvažiuoja užsidėjęs karūną, būna nelengva, ir nelengva visai komandai, ne tik treneriams.

Nors to krepšininko pavardė gali būti daug garsesnė, meistriškumas - aukštesnis.

Norėtųsi, kad žmonės atvažiuotų vedami patriotizmo, noro parodyti save. O ne tai, kad: aš atvažiuosiu, pamatysite, kas dabar bus.

Tačiau noriu pasakyti tik tai, kad treneriui lengviau dirbti su noro kupinais žaidėjais. Kita vertus, reikia neužmiršti ir rezultatų, čia juk yra rinktinė, reikia turėti ir aukšto meistriškumo žmonių.

Geriausia būtų, jei susirinktų aukšto meistriškumo, bet ir dideliu noru degantys žaidėjai.

- Istorijoje buvo ne vienas atvejis, kai „nukraujavusi" rinktinė žaidė gerai. Tikite, kad ir šiemet galime išvysti gražų krepšinį, stiprią rinktinę?

- Jau minėjau, kad dabar yra daug didesnis žaidėjų pasirinkimas. Kada taip buvo, kad tiek mūsų krepšininkų žaistų NBA, stipriose Europos lygose?

Anksčiau buvo vienetai, daugiau imdavome iš Lietuvos krepšinio lygos. Dabar pasirinkimas yra didesnis ir manau, kad atsisakymai lemiamos įtakos neturės.

Galbūt atvažiuos kiek žemesnio lygio krepšininkai, bet su didesnėmis ambicijomis. Ir galbūt bus geriau nei tada, kai meistriškumas aukštas, bet nėra didelio noro.