„Vydūnas - žinomas, bet nepažintas“

Kalbėtojai:

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė;

Pagėgių savivaldybės meras Vaidas Bendaravičius;

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius;

Žurnalistas, redaktorius, fotografas Gediminas Pilaitis.

Vydūno draugijos pirmininkė, prof. dr. Aušra Martišiūtė - Linartienė. Kultūra, kūryba, kūrėjas Vydūno akiratyje: kriterijai šiandienos kultūrai ir menui vertinti. 

Vydūnas mąstė apie esminius žmogaus būties pagrindus.

Kad jo įžvalgas pasitelktumėme kaip kriterijus, vertinant šiuolaikinę kultūrą, kūrybą, kūrėją, sugrįžkime prie Vydūno vartojamų sąvokų turinio.

Ir patikrinkime, kaip šie kriterijai veikia, vertinant šiandienos kultūros reiškinį – spektaklį „Ne sau žmonės“, sukurtą režisieriaus Jono Vaitkaus Kauno dramos teatre.

Kokias mintis šis spektaklis sukelia žiūrovams, kaip veikia mūsų sąmoningumą.     

Vydūnas, kultūrą apibrėždamas kaip žmoniškumo prado įsigalėjimą mums žinomame pasaulyje, žmoniškumą laiko ir kūrybos, meno esminiu bruožu, kūrėjo siekiniu.

Aukštasis kultūros ir kūrybos tikslas – žmonijos vienybė, žmoniškumo stiprinimas. Vis tik kultūroje jis išskiria technikos kultūrą ir intelekto kultūrą, kurios jau vienija visą žmoniją, tačiau yra nepakankamos. „Kultūra didėjo, žmogus menkėjo“, pastebi Vydūnas.

Žmonija turi išauginti kitą kultūrą – aukštesnę už technikos ir intelekto kultūrą, – kuri žadintų visuose žmonėse žmoniškumo pradą. Vydūnas ją pavadina žmoniškumo kultūra.

Būtent žmoniškumo kultūros kūrime svarbų vaidmenį atlieka tautos, kuomet jos tampa nepriklausomos. Žmoniškumas turi būti auginamas atskirame žmoguje ir visoje tautoje.

Vydūnas perspėja, kad žmoniškumo kultūros kūrimui reikės didelio žmonių pasistengimo ir daug laiko. Tai tikras „amžių uždavinys“.

Šį uždavinį jis skiria „ypačiai politikos žmonėms“, tačiau visų pirma – mažai tautai ir jos menininkams, kurie turi kelti „aukščiausius žmogaus gyvenimo klausimus“.

KU prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis. Šiuolaikinis universitetas ir Vydūno humanizmas. Mašina ir žmogus.

Švenčiame Vydūno 155 gimimo metines. Klaipėdos universitete, tai darome jau 25 kartą. Kodėl prieš šimtmetį Vydūno propaguotos humanizmo idėjos tokios svarbios formuojant sąmoningą šiuolaikinį žmogų?

Sparčiai vystantis dirbtinio intelekto idėjai mes vis dažniau susimąstome, o kas tai yra žmogus ir kokiame santykyje jis yra su skaitmeninėmis ir kitomis  informacinėmis technologijomis.

Pasiremdamas savo asmenine gyvenimo patirtimi,

Rytų ir Vakarų filosofinėmis,  Vydūnas mums padeda surasti atsakymus į šiuos sudėtingiausius šiuolaikinės epochos klausimus. 

Etnologas Aleksandras Žarskus. ŽMOGUS – TAI PASTANGA BŪTI ŽMOGUMI

Žvelgti į Vydūną ar kalbėti apie jį iš vienos pusės didinga ir nuostabu kaip apie kažką nepaprastai kilnaus ir šviesaus, o iš kitos pusės nedrąsu – baugu matyti tą didelį skirtumą tiesiog prarają tvyrančią tarp jo ir mūsų.

Daug buvo kilnių ir šviesių kūrėjų ar mąstytojų, bet Vydūnas išsiskiria tuo, kad jo mintys įsikūnijo jo darbuose ir gyvenime. Ir jo išorė spindėjo vidine šviesa bei kilnumu.

Ignas Končius prisimindamas Vydūną rašė: „Atrodė saulės spinduliu perveriamas, vėjo tai jau tikrai perpučiamas. Tarsi nieko kūniško. Vien tik siela. Bet sykiu vaikščiojanti siela“.

Pats nubusdamas ir jausdamas žmogaus esmės ryšį su begalybe, Vydūnas skatino ir skleidė šviesųjį žmoniškumą pačiu savo buvimu, skaisčiu gyvenimu,  bendravimu, sukurtomis dainomis ir jų giedojimu, apysakomis, publicistika, leidžiamais žurnalais, dramomis, o ypač gilaus ir šviesaus turinio vydūniškais raštais.

Žodį „vydūniškas“ vartoju ne ta prasme, kad jis yra jų autorius, bet kaip jis juos rašė: vydėdamas ir regėdamas tai, kas daugumai žmonių lieka paslėpta.

Savo bene ypatingiausio veikalo „Sąmonė“ pratarmėje jis pats pastebėjo: „Seniai man buvo sakoma, kad aš reiškiąsis dažniau iš regėjimo kaip iš protavimo. Todėl paprastai galvojantiems mano aiškinimai ne tuojau bus suvokiami“.

Nacionalinės premijos laureatas, režisierius Jonas Vaitkus. Vydūno kūrybos filosofinės idėjos teatro scenoje – aktualu, šiuolaikiška, kodėl gi ne?..

Pasitelkdamas Vydūno kūrybą režisierius J. Vaitkus sukūrė savąją sceninės gyvybės formą, per kurią įkūnija, visų pirma, savo idėjas ir matymą.

Parengė – renginio moderatorius – režisierius Juozas Ivanauskas