Baroti galerijoje - Šarūno Šimulyno paroda „Gamtos užkalbėtojas“

Šarūnas Šimulynas (1939 - 1999) -  įvairiapusė asmenybė ir menininkas, kūręs skulptūras, tapybą, grafiką, freską, mozaikas, rašęs prozą ir poeziją.  Kūryboje atsispindinčios gamtos, žmogaus ir jos tarpusavio poveikio temos, atidūs gamtos kismo stebėjimai ypač aktualūs ir šiandien.

Tvirtas, net atšiaurus menininko būdas, nepripažįstantis jokių nuolaidžiavimų tam, kuo netiki, kam nepritaria, ką smerkia atsiskleidė ne tik jo kūriniuose, pasirinktose medžiagose, tematikoje, bet sukūrė aplink Šarūną Šimulyną ir tam tikrą vakuumą - jo vaizduojamoji kūryba ir kūrybinis palikimas ilgą laiką buvo tarsi užmiršti, ignoruojami, apsupti tyla, nors ir akylai stebimi.

Grafikas ir tapytojas Algimantas Švėgžda viename laiške fotografui Algimantui Kunčiui* rašė: (...) Per visą istoriją eina dviejų pagrindinių rūšių menininkai - saulės tipo ir mėnulio tipo. Saulės tipo - kupini energijos ir jėgų, kurias privalo išspinduliuoti, nes vidinė ugnis susprogdintų juos. Jie dinamiški, prieštaringi, su liepsnos liežuviais ir kūryboje ir gyvenime lieja į pasaulį, į kitus žmones savo energiją. (...)

Kitas tipas - mėnulio tipas, turi stebuklingą savybę atspindėti ir saulę, ir save per saulę, ir daug dalykų, kas tyrame ir skaidriame paviršiuje lūžta. (...). Šarūnas Šimulynas buvo mėnulis, tai yra jo esmė. Drąsaus kūrybinio mąstymo, formavęs savitą meninę visatą iš plataus pasaulinio ir Lietuvos kultūrinio palikimo.

Kurdamas tyliojo modernizmo laikmetyje, nesitaikstydamas su sovietinio režimo menininkams primetamais reikalavimais ir būdamas visišku nonkomformistu, Šimulynas neturėjo daug galimybių eksponuotis viešose parodose, tad sukūrė sau alternatyvią ekspozicijų erdvę, savo pasaulį.

Šeimos namus Vilniaus Jeruzalėje ir dirbtuves gimtojoje Veliuonoje bei Vilniuje pavertęs ne tik gyvenimo, kūrybinio proceso, bet ir savotiška kūrinių ekzponavimo vieta menininkas dirbo nuo visko atsiribojęs ir paniręs į savo vidinį pasaulį, kuriame ypač svarbią vietą užėmė gamta.

Šimulynas keliautojas, stebėtojas. Gamtos apsuptyje jautėsi savimi, neatsiejamas nuo jos, tarsi būtų dar viena nerimastinga, rūsti ir kupina netikėto švelnumo apraiškų stichija.

Kalbino ją, atsivėrė jai, permatė ją, per savo kūrinius atskleisdamas paprastai akiai nematomus, nepastebimus, tačiau pamatinius dalykus. Domėjosi biologija, mineralogija ir archeologija.

Savo žinias jungdamas su asmeniniais išgyvenimais, būsenomis, gyvenimo ir kelionių patirtimis, kūrė unikalius, abstrakcijos, konstruktyvizmo, kubizmo ir net siurrealizmo bruožų turinčius kūrinius.

Parodoje eksponuojamus Šarūno Šimulyno tapybos darbus ir skulptūrą vienija gamtos įkvėptos formos. Tapyboje čia matome biologinius mikro ir makro pasaulius, o kasdienes kompozicijas ir natiurmortus talentingas menininkas pavertė dekoratyviomis schemomis ir vidinio pasaulio žemėlapiais ar net poparto bruožų turinčiais kūriniais.

Tapybos koloritas varijuoja nuo lietuviškai gamtai būdingų rudų, žalsvų, gelsvų atspalvių iki netikėtai lietuviškojo modernizmo kontekste suskambančių rožinių, violetinių, ryškaus ultramarino spalvų, galbūt įkvėptų egzotiškų ir tolimų kelionių bei kultūrinių patirčių.

Skulptūros, nors ir išlaiko apibendrintą, aptakią  formą, bet kupinos suturėto, besiveržiančio judesio, nerimo, vidinio virpėjimo. Monumentalūs zoomorfiniai ir antropoforminiai pavidalai primena senąjį baltų meną, apeliuoja į panteistinį pasaulio suvokimą.

Galime pasidžiaugti, kad šiandien Šarūno Šimulyno kūrybinis palikimas grįžta į viešas erdves ir užima Lietuvos modernaus meno istorijoje pelnytai svarbią vietą, menininko darbai vis labiau matomi, dalyvauja parodose, papildo privačių ir muziejų kolekcijų fondus, yra analizuojami ir vertinami.