Žiniasklaida: Kodėl didžioji pasaulio dalis nesipriešina Rusijai?

Nepadeda augančios maisto kainos

Tačiau kalbant apie karą Ukrainoje, ką būtent demokratijos turėtų užtikrinti, liko nepatikslinta.

Abu vyrai nerimavo dėl sunkios Ukrainos civilių padėties. Nors J. Bidenas neabejojo, ką kaltina dėl jų kančių, M. Modi kalbėjo ne taip užtikrintai. Užuot rodęs pirštu į Rusiją, jis paragino atlikti "nepriklausomą tyrimą" dėl siaubo, apie kurį pranešama iš Ukrainos Bučos miesto.

Indija, ko gero, yra nepatogiausia iš tų, kurie susilaikė nuo Vakarų kampanijos nubausti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną už įsiveržimą į Ukrainą.

Tačiau ji toli gražu nėra vienintelė.

Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje net ilgametės Amerikos sąjungininkės ir klientės atremia jos raginimus įvesti sankcijas Rusijai arba tiesiog ją kritikuoti.

Reta šalis pasielgė taip begėdiškai kaip Pakistanas, su ministru pirmininku Imranu Khanu, kuris vėliau buvo pašalintas, priešakyje pasirašęs prekybos susitarimą su Maskva netrukus po to, kai Jungtinės Tautos kovo 2-ąją nubalsavo pasmerkti invaziją ir pareikalauti, kad Rusija pasitrauktų.

Bet daug šalių susilaiko nuo atviros kritikos ar bausmių Rusijai.

Dėl komercinių sumetimų, ideologinių įsipareigojimų, strateginių ambicijų ar tiesiog baimės. Antai Turkija turi ekonominių priežasčių likti nuošalyje – iš Rusijos ji perka 45 proc. reikiamų dujų.

Bet turi ir piliečių, kuriems karas Ukrainoje kelia pavojų. 

Indija turi ne vieną priežastį vengti užsitraukti Rusijos priešiškumą: neutralumo pasauliniuose konfliktuose tradiciją, strateginį priešpriešos su Kinija prioritetą, priklausomybę nuo rusiškos karinės įrangos.

Sudėtinga įvertinti, kiek Rusijos izoliacijai besipriešinančios šalys gali pakenkti Vakarų taikomam sankcijų režimui.

Bet vertinant kaip grupę, keturiasdešimt invaziją pasmerkusiai JT rezoliucijai nepritarusių arba susilaikiusių šalių turbūt turės daugiau reikšmės geopolitiškai nei ekonomiškai.

Kartu joms tenka ketvirtis pasaulio BVP ir 20 proc. eksporto. Bet jos nėra labai svarbios Rusijos ūkiui. Jų BVP vienam gyventojui mediana – apie trečdalį pasaulio vidurkio, tad paklausa naujam importui iš Rusijos gali ir neviršyti ketvirčio nuo dabartinio. Be to, jos negali tiekti aukštesnės klasės prekių ir paslaugų, kurias Rusija anksčiau pirko iš Vakarų.

Iš pirmo žvilgsnio Rusija kelias savaites Jungtinėse Tautose (JT) buvo vieniša. Invazija taip žiauriai supurtė organizacijos pamatą, chartijoje nurodytą „visų jos narių suverenios lygybės principą“, kad valstybės gana vieningai pritarė ne tik pirmai, bet ir antrai rezoliucijai, kurioje Rusija smerkiama už keliamą grėsmę civiliams.

Pirmoji priimta pritarus 141 iš 193 valstybių narių, antroji – 140.

Balandžio pradžioje JT narės nuo tiesiog raginimų perėjo prie veiksmų ir išmetė Rusiją iš Žmogaus teisių tarybos.

Tai tik antras kartas, kai išmesta šalis (2011 m. pašalinta Libija), ir pirmas kartas, kai Saugumo Tarybos narė.

Vienas Europos diplomatas susumavo jų požiūrį: „Kovoja du drambliai, o nukenčia maži žmonės.“ Ir netrukus pratęsė: „Iš daug pusių rimtai puolama, kad problema yra sankcijos, o ne šio karo agresorius. Tenka nuolat tai atremti, o puolimo sulaukiame iš visur, įskaitant pasaulio indijas ir pakistanus.“

Kitas susijęs prieštaravimas, kad Vakarai teikia per didelę reikšmę konfliktui Europoje, kuris realiai nėra pasaulinio lygio rūpestis, tad sumenkinama kitur vykstančių konfliktų ir žmogaus teisių pažeidimų svarba arba tai ignoruojama. 

Pastaraisiais metais turtingų šalių nenoras investuoti į klimato kaitos švelninimą ir lėtas, netolygus skiepų nuo COVID-19 platinimas jau davė naują kibirkštį Neutralių šalių judėjimui, kuris vienija per Šaltąjį karą neutralumą deklaravusias valstybes. 

Vakarų rūpinimasis Ukrainos suverenumu laikomas savanaudišku ir veidmainišku iš dalies dėl JAV karo Irake ir NATO vadovauto Libijos bombardavimo 2011 m., kai buvo nuverstas tenykštis diktatorius Muammaras Kadafis.

Matant, kaip šiltai, skirtingai nei pabėgėlius iš Sirijos, europiečiai sutinka pabėgėlius iš Ukrainos, stebisi ne vienas.

Dalis diplomatų apstulbo, kai JT balsuojant dėl invaziją smerkiančios rezoliucijos Irako ambasadorius susilaikė, minėdamas savo šalies „istorines patirtis“, aiškiai kaip dūrį JAV invazijai, nors galbūt būtent dėl jos šiandien eina tokias pareigas.

Nors turi silpnus ryšius su Rusija, net Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) nusprendė, kad vienybė su Vakarais gali duoti daugiau žalos nei naudos.

Jie nenori priešiškai nuteikti svarbaus partnerio, bendradarbiaujančio su OPEC palaikant naftos kainas. 

Mano priešo draugo priešas

Išskyrus tokias Rusijos pakeleives kaip Kuba, Nikaragva ir Venesuela, Lotynų Amerikos šalys palaikė pirmas dvi JT rezoliucijas, kuriose Rusija pasmerkta dėl karo. Bet kelios, įskaitant Braziliją ir Meksiką, nepanoro pašalinti Rusijos iš Žmogaus teisių tarybos, o ir prisijungti prie sankcijų režimo regionas nedega noru.

Aiškiausių simpatijų Rusija rado Afrikoje. Beveik pusė šio žemyno šalių (25 iš 54) susilaikė arba nedalyvavo pirmajame JT balsavime.

Dėl kolonializmo istorijos kai kurios nėra linkusios palaikyti to, kas laikoma Vakarų iniciatyva.

Bet kitas skatina augantis bendrumas su Rusija. Tarp jų Pietų Afrikos Respublika (PAR), dar viena didelė demokratinė valstybė, neatsiliepusi į Vakarų kvietimą vienytis. Ji susilaikė visuose JT balsavimuose.

Afrikos pietuose daugeliui šalių Rusija – Sovietų Sąjungos, kuri ginklavo ir treniravo su kolonistais ir segregaciniais režimais kovojusias partizanų kariuomenes, įpėdinė.

Kitur Afrikoje palaikymas Rusijai atspindi tos šalies sėkmę skleisti įtaką parduodant ginklų ar aprūpinant samdiniais.

Samdomi kovotojai iš Rusijos pastebėti penkiose iš 17 Afrikos šalių, susilaikiusių pirmajame JT balsavime: Centrinės Afrikos Respublikoje, Madagaskare, Malyje, Mozambike ir Sudane.

Tarp susilaikiusiųjų arba nedalyvavusiųjų dar daugiau perkančių rusiškus ginklus. Tarp jų, Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto surinktais duomenimis, Alžyras, Angola, Sudanas ir Uganda. Eritrėja, valstybė gulagas, buvo tarp penkių šalių, kovo 2-ąją balsavusių taip pat kaip Rusija.

Konfliktui tęsiantis, Vakarams vis dažniau kils klausimas, kiek agresyviai naudoti turimus svertus siekiant, kad neutralieji apsispręstų.

Kai kurias šalis galima paskatinti pamatyti galimybę pataisyti santykius su Vakarais.

Galbūt Pakistaną, ypač dabar, kai I. Khanas pašalintas nubalsavus už nepasitikėjimą juo. Prekyba su Rusija Pakistanui neturi reikšmės, o šalies ginkluotosiose pajėgose, kurios paprastai viskam diriguoja, yra ženklų, kad joms nejauku dėl gilios ir augančios priklausomybės nuo Kinijos.

Dar daugiau svertų Vakarai turi santykiuose su Indija. Juk Rusijai, kurios BVP tik kiek didesnis kaip pusė indų BVP, Indijos prekyboje tenka vos 1 proc.

Prekyba su Vakarais daug svarbesnė, kaip ir Indijos ryšiai su JAV per tiesioginius žmonių mainus. Pagal įstatymą, kuriuo leidžiama taikyti sankcijas kitoms šalims dėl „reikšmingų sandorių“ su Rusija, JAV 2018 m. įvedė sankcijas Kinijai, o 2020 m. – Turkijai už tai, kad nusipirko priešraketinės gynybos sistemą S-400.

Indija nusipirko lygiai tokią pačią, bet kol kas J. Bideno administracija išsisukinėja nuo klausimo, ar taikys tą patį standartą. „Dar nenutarėme“, – balandžio 11-ąją sakė valstybės sekretorius Antony Blinkenas, paklaustas apie tokias sankcijas spaudos konferencijoje po JAV ir Indijos pareigūnų susitikimo. Indija ne tik susilaiko nuo kritikos Rusijai, bet ir perka daugiau rusiškos naftos.

J. Bidenas aiškiai pasirinko strategiją įkalbėti Indiją, užuot spaudus, nors kol kas neatrodo, kad toks požiūris būtų labai vaisingas. 

Putinas ir Modi