Žilvinas Svitojus: litvinizmas yra pats lengviausias ideologinis pasirinkimas, todėl daliai gudų jis toks patrauklus

Apie šias grėsmes, savo darbą ir požiūrį visuomenininkas dalijosi su Alfa.lt skaitytojais.

– Tapote savotiška feisbuko žvaigžde, jūsų įrašais dalijasi sekėjai ir žinomi apžvalgininkai. Ne kartą teko girdėti, kaip jus vadina „blogųjų rusų medžiotoju“. Ar toks ir esate?

– Aš rusų nemedžioju (juokiasi – aut. past.). Pats sau esu atskyręs rusus nuo „rossijanų“ – nusikaltimus Ukrainoje vykdo ne vienos tautos atstovai, o nusikalstamos doktrinos sekėjai. Lietuvoje gyvena daug puikių rusų tautybės žmonių, tikrai nenorėčiau, kad jie apie mane galvotų kaip apie priešą. O kaip jau žmonės mane pavadina, tai čia jau jų reikalas.

– Jūs viešinate antilietuviškus socialinių tinklų įrašus ir komentarus. Feisbuko diskusijos neretai primena pamazgų duobę – žmonės rašo negalvodami apie pasekmes, o gal net įkaušę. Ar prasminga į tai kreipti dėmesį?

– Visai priimtinas apibūdinimas. Tačiau juk baudžiama už vairavimą išgėrus. Tad kodėl žmonės neturėtų susimąstyti, ką kalba viešai, ypač atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis šiandien gyvename? Nesutelkiu dėmesio į komentarus ir neretai neviešinu dar šlykštesnių dalykų, nei jūs galbūt matėte. Veikiau koncentruojuosi į žmones, kurie „pasižymi“ socialiniuose tinkluose visai ne iš gerosios pusės. Mėginu juos identifikuoti, atsekti, ar tai realūs žmonės. Kai kurie iš jų drabstosi dalykais, kurių mūsų laikais negali nurašyti vien kaip privačią nuomonę.

Be to, daugiausia kreipiu dėmesį ne į pavienį žmogų, o skleidžiamas idėjas. Pavyzdžiui, peržiūrėjęs vieno „rossijanino“ įrašus, atradau, kad Rusijoje jis priklausė atvirai neonacistinei organizacijai, demonstravo atitinkamą simboliką, o šiandien gyvena Lietuvoje, nes čia gavo prieglobstį kaip opozicijos atstovas. Lietuvos migracijos departamentui jis prisistatė kaip kovotojas prieš Kremliaus režimą, bet, atidžiau pažiūrėjus į jo praeitį ir buvusiu bendražygius, kyla mintis, kad tokius personažus turėtų įvertinti Valstybės saugumo departamentas. Maža to, Lietuvoje jis dirba su ukrainiečių pabėgėliais ir piktinasi, kai šie atsisako kalbėti rusiškai.

Štai į tokius žmones dažniausiai kreipiu dėmesį, nes jie yra aktyvūs veikėjai šiandien ir gali tapti gana svarbiais veikėjais ateityje. Manau, kad to nereikia praleisti pro akis. Aš tikrai nešaukiu kryžiaus žygių prieš kažkurias etnines grupes, o tik noriu pastebėti, kad jei aš vienas, turėdamas tik socialinius tinklus, atrandu tokius personažus, kiek jų ir į juos panašių būtų galima atskleisti pasitelkus rimtesnius pajėgumus?

– Daug žmonių neseniai dalijosi jūsų paviešintu vienos moters komentaru, kur ji rašė, kad lietuvių kalba yra „šunų kalba“. Vėliau jos paskyroje po visais įrašais pasipylė komentarai „čemodan – vokzal – rossija“ ir panašiai. Tai jau kvepia linčo teismu.

– Žmonės nesijaučia saugūs ir tas jausmas virsta veiksmais. Prieš viešindamas tam tikrus faktus, pasveriu, kokią reakciją jie gali sukelti. Taip buvo ir mano pirmojo įrašo apie Zenono Pozniako ir vieno iš lukašenkinių istorikų litvinistinius postringavimus. Ilgai svarsčiau, ar viešinti šią medžiagą, nes suvokiau, kad atsakas gali tekti visai gudų bendruomenei. Labai gaila, bet įvyko tai, ko baiminausi: net ir dalis žiniasklaidos sureagavo į tai, minėdama ne konkrečius žmones, ne litvinistus, o tiesiog sakydama „baltarusiai“.

Gaila, kad žiniasklaida eina lengvu keliu ir kalbina šiuo klausimu menkai su juo susijusius autoritetus. Čia apie LDK istoriją? Pakalbinkime kokį nors istoriką. O juk iš tiesų tai yra politinis, ideologinis, o ne istorijos klausimas. O žmonės, kurie litvinizmo klausimą daug metų nagrinėjo profesionaliai, lieka „už borto“ ir jų nuomonės niekas neklausia.

Tarkime, kada nors ateis laikas, kai Gudija taps tikrai nepriklausoma valstybė. Tai visai nereiškia, kad ji neišvengiamai taps demokratija.

– Litvinizmui skiriate daug dėmesio. Atsižvelgiant į tai, kad šiai ideologijai simpatizuoja maksimum apie 15 proc. gudų, laikote ją realia dabartine grėsme ar visgi tik potencialiu pavojumi?

– Jei gyventume stabiliame regione, kuriame diktatoriai nesisvaidytų atvirais grasinimais mums, gal ir sakyčiau, kad grėsmė yra tik galima. Bet mes gyvename kitomis aplinkybėmis. Deja, litvinizmas primena pseudoistorines ideologijas Rusijoje, kuriomis pateisinamas genocidas Ukrainoje. Aiškinama, kad jokių ukrainiečių niekada nebuvo, jie visada priklausė Rusijai. Litvinizmas atkartoja tą patį, tik kitais pavadinimais.

Atkreipkite dėmesį, kad esminiai litvinizmo postulatai yra ir Aliaksandro Lukašenkos oficialiame prezidentiniame interneto puslapyje. Ši ideologija visai nėra antilukašenkinė, o tiesiog šovinistinė. Ji puikiai dera su A. Lukašenkos propaganda, kuri kartoja, kad gudai – tie patys rusai. O iš to išeina, kad jei LDK – gudų valstybė, tai ji irgi rusų? Mums jie palieka vos gabalėlį Žemaitijos, kuris, anot jų, iš esmės irgi ne mūsų.

– Iš kur kyla litvinizmo ideologija: oficialaus Minsko, ne tokių jau gausių gudų nacionalistų ar tiesiog iš Rusijos?

– Vieno konkretaus šaltinio nėra. Litvinizmas atsirado ne vakar ir kažkada tiesiog padėjo pamatus bet kokių pseudoistorinių interpretacijų kūrimui. Litvinizmo ideologija yra patraukli tuo, kad jos sekėjai gali nesivarginti, ieškodami nuosavų laimėjimų per pastarąjį šimtmetį. Galima tiesiog atsistoti ant milžino pečių. Tai labai lengva, todėl labai patrauklu. Atitinkamai labiausiai nacionalistiškai nusiteikusi gudų visuomenės dalis šiuos pasakojimus susirankioja iš bet kokių juos pateikiančių šaltinių nuo Z. Pozniako iki A. Lukašenkos.

Tarkime, kada nors ateis laikas, kai Gudija taps tikrai nepriklausoma valstybė. Tai visai nereiškia, kad ji neišvengiamai taps demokratija. Galbūt rasis naujas Lukašenka, tik mažiau susisaistęs su Maskva. Tokiam „carui“ istorinė mitologija būtų itin paranki. Atkreipsiu dėmesį, kad gudų Kosto Kalinausko pulkas šiandien naudoja mūsų lietuvišką Vytį, kurį laiko gudišku.

– Bet gudų pulkas Ukrainoje yra, o lietuvių – ne.

– Ukrainoje kaunasi daugybė lietuvių, tik jie nesiburia į etninį dalinį. Beje, Lietuvoje gudų pulkas yra susijęs su organizacija „Licviny“, kuri labai stengėsi suartėti su Šaulių sąjunga. Teko susitikti su dviem tokiais „licvinais“, kurie baisiai piktinosi, kad gudams Lietuvoje uždraudė ginklus įsigyti. Paklausiau: o kam jums tie ginklai Lietuvoje? Ar puola jus kas? O jie man pareiškė, kad Lietuvą ruošiasi ginti. Gal kaip nors be jų gynybos apsieisime? Ar jums nekyla klausimų? Šie gudai taip pat galėjo vykti į Ukrainą, bet kažkodėl ginklų jiems reikia čia. Matome, kad į Lietuvą atvykę žmonės lengvai mezga ryšius ir „stumia“ savo idėjas. Siūlau kartais pagalvoti, kad kai kurie iš jų atneša daugiau potencialių grėsmių nei naudos.

– Kaip bebūtų, Lietuva pastaraisiais metais priėmė dešimtis tūkstančių gudų pabėgėlių ir ekonominių migrantų. Juk negalime dabar jų tiesiog išvaryti?

– Džinas iš butelio jau išleistas, bet tai nereiškia, kad mes turime elgtis taip pat, kaip anksčiau. Turime tvarkytis su esamomis ir potencialiomis grėsmėmis. Tokie žmonės kaip aš stengiamės atkreipti į jas politikų dėmesį, ir turiu pasakyti, kad tas dėmesys yra. Nebijoma pradėti kalbėti apie atvykėlių integraciją, apie kitakalbes mokyklas.

Rusijos visuomenė privalo išgyventi psichologinę transformaciją, kuri bus dar sunkesnė nei po SSSR žlugimo.

– Rusų politinių pabėgėlių diaspora Lietuvoje susiformavo gerokai prieš invaziją į Ukrainą, tačiau dabar ir jiems kyla rizika tapti „blogais“ rusais, nes „gerų“ esą nebūna? Šitaip diskredituojama rusų opozicija, o tai vienareikšmiškai naudinga ne kam kitam, o Kremliui.

– Pirmiausia pastebėčiau, kad rusų opozicija savo laiku pati padarė didelę klaidą, visus savo naratyvus suvedusi vien į V. Putiną. Negalima suvesti problemos į vienintelį žmogų. Po V. Putino Rusija ir rusai turės išgyventi identiteto krizę, panašiai kaip vokiečiai po Antrojo pasaulinio karo. Vokiečiai išsiugdė alergiją nacizmui ir militarizmui, ir rusams teks padaryti tą patį. Tikrai nepritariu etikečių visai tautai klijavimo, kaip lietuviams kad bandytas primesti „žydšaudžių“ spaudas. Bet Rusijos visuomenė turės pasikeisti, nes kitaip nepasikeis šalis. Kartais atrodo, kad užsienyje veikianti rusų opozicija visai nenori keistis kartu su savo šalimi, o laukia, kad kažkokia išorinė jėga juos grąžintų į Rusiją ir padarytų šalies vadovais. Taip tiesiog nebus. Rusijos visuomenė privalo išgyventi psichologinę transformaciją, kuri bus dar sunkesnė nei po SSSR žlugimo. Lietuvoje iš kai kurių rusų opozicijos atstovų pasigendu atvirumo ir pastangų tapti sąjungininkais ir draugais ne su kažkokiais pavieniais mūsų politikais, o mūsų šalimi apskritai, su mūsų visuomene.

– Minėjote tautinių bendrijų mokyklas. Šiuo metu jų klausimas aptarinėjamas rusų bendruomenės integracijos požiūriu. Ar reikia taip pat vertinti ir ukrainiečių pabėgėlių integraciją? Ne paslaptis, kad daug jų yra rusakalbiai iš rytinių Ukrainos sričių ir turbūt bent pusė jų bus linkę čia pasilikti ir po karo.

– Kuo ilgiau trunka karas, tuo stabiliau pabėgėliai „nusėda“ juos priėmusiose šalyse. Patys lietuviai susiduria su nauja, mums nepažįstama tikrove, kai per trumpą laiką atvyksta masė kitataučių. Po karo Ukraina bus ekonomiškai nustekenta, ir visai gali būti, kad pasileis dar didesni migracijos srautai. Integracija yra būtina, tačiau vietoje to girdime kalbas apie tai, kad reikia didinti tautinių bendrijų finansavimą. Tai reiškia daugiau nelietuviškų mokyklų? O jei atvažiuos 30 tūkst. tadžikų, mes steigsime tadžikiškas mokyklas ar apsimesime, kad jų tiesiog nėra, kaip kad 30 metų ignoravome kitų tautinių bendruomenių integracijos reikalus?

Mokyklų reformai pakaktų vienų metų, ką aiškiai rodo patirtis, kai atvykėlių vaikai ima lankyti lietuviškas mokyklas ir puikiai įsilieja per kelis mėnesius. Tam reikia tik žmonių noro ir politinės valios iš mūsų valstybės pusės.