Už kiekvieną Ukrainos žemės metrą Rusiją moka krūvomis lavonų: deja, šios „valiutos“ jai nestinga

Baigiantis metams tenka konstatuoti, kad situacija frontuose yra praktiškai tokia pati kaip jų pradžioje – Rusija su baisiais nuostoliais lėtai griaužiasi Rytų fronte, o pietuose taip pat lėtai ir taip pat patirdami didelių nuostolių stumiasi ukrainiečiai. Nė viena pusė neturi galimybių sutelkti pajėgų kumštį prasiveržimui. Ukrainai tiekiamos Vakarų ginkluotės taip pat nepakanka, ir karas jau seniai perėjo į tęstinę fazę, kuri, deja, yra palankesnė Rusijai. Pastaroji sugebėjo „įsukti“ savo karinę pramonę ir kas mėnesį į frontą pristato daugiau tankų, artilerijos ir kitos technikos, negu tai galėtų padaryti vangią pagalbą gaunantys ukrainiečiai. Jų „paguoda“ – kokybiškesnė artilerija ir profesionalesni artileristai. Žmogiškųjų resursų atžvilgiu Rusija, žinoma, daug pranašesnė ir akivaizdu, kad šiuo pranašumu naudojasi visu tempu, nekreipdama dėmesio į nuostolius.

Apie situaciją Ukrainoje Alfa.lt kalbėjosi su Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininku Gintaru Ažubaliu.

– Avdijivka rusams tapo naujuoju Bachmutu, tačiau ten daugiausia buvo aukojama gyvoji jėga, o dabar prie Avdijivkos matome didelius technikos praradimus. Toks beatodairiškas puolimas „na prolom“ jums neprimena karo pradžioje darytų klaidų, taip pat lėmusių didelius nuostolius?

– Taip, jie varo „na prolom“ ir darys tai toliau, kol Avdijivkoje neatsitiks to paties, kas buvo Bachmute. Tokia yra kraupi karo tiesa: jei nori, kad puolimas pasiektų tikslą, turi skirti tam jėgas ir atkakliai siekti užsibrėžto tikslo. Klausimas, kiek gali sau leisti nuostolių. Deja, rusai gali sau leisti pakelti labai daug skausmo. Jie vis dar turi nepanaudotų rezervų ir neturi problemų papildyti gyvosios jėgos išteklių, nerengdami masinės mobilizacijos. Kas mėnesį jie gana laisvai „susirankioja“ maždaug po 20 tūkst. karių. Vadinasi, bent jau iki kitų metų „rinkimų“ jie neskelbs mobilizacijos, kuri vienaip ar kitaip politiškai yra nepopuliarus žingsnis.

Taigi, jie toliau „varys“ ir anksčiau ar vėliau rezultatas bus toks pat kaip Bachmute. Jie seniai apeidinėja Avdijivką iš flangų ir gana giliai pasistūmėjo, o tai reiškia, kad ukrainiečių pajėgoms mieste gali baigtis blogai – jos atsidurs „katile“. Ukrainiečiams gelbėja tai, kad tose apylinkėse jie dar nuo 2014 m. buvo įsirengę gerai įtvirtintas pozicijas. Rusai dabar ir daužo šias pozicijas, lėtai, bet neišvengiamai stumdamiesi į priekį.

Be to, jie turi ne tik gyvosios jėgos, bet ir technikos pranašumą. Karinė pramonė prisitaikė ir per mėnesį pagamina batalioną tankų. Sutvarkyta ir raketų gamyba – atsargos galbūt ne sparčiai, bet nuosekliai auga.

Galime tyčiotis iš rusų, kad jiems savi kareiviai tėra „mėsa“, bet jų tai nejaudina – nuostolius Rusija gali sau leisti, jei tik tai duoda rezultatą. Įstrigus ukrainiečių puolimui, jau senokai nusistovėjo jėgų paritetas, kuris naudingesnis Rusijai, nes ji turi jėgų pranašumą.

– Ukrainiečių puolimas iš tiesų nedavė trokštamų rezultatų – Pietų fronte per kelis mėnesius pasistūmėta mažiau nei 20 kilometrų.

– Ilgą laiką stebėjome šiuos veiksmus nenorėdami jų vertinti, galbūt vis tikėdamiesi ukrainiečių sėkmės, bet aš jau seniai sakiau, kad puolimas įstrigo, nes iš esmės tai net nebuvo kontrpuolimas, o ribotų puolamųjų veiksmų seka. Pietuose rusai gerai įsitvirtino, o jų puolamieji veiksmai ties Avdijivka ir Kupjansku taip pat nepalengvino ukrainiečiams užduoties, nes gynybai teko skirti rezervus, kurie yra gana kuklūs. Manau, kad ir pajėgų skyrimas Bachmuto gynybai buvo klaida.

– Įdomi ukrainiečių operacija Chersono srityje, kur jūrų pėstininkai forsavo Dnieprą, o kai kurių šaltinių duomenimis, jau perkelta ir sunkioji technika. Kaip skaitinį pranašumą turintys rusai „prasileido“ šį smūgį?

– Po Nova Kachovkos užtvankos susprogdinimo ir aplinkinių teritorijų užtvindymo rusai ten buvo palikę minimalias pajėgas. Matyt, dabar vėl jas didina. Problema yra ne rusų pajėgų skaičius tame rajone. Ukrainiečiams teks atsitraukti iš dabar užimtų pozicijų. Problema yra ta, kad tokio pobūdžio operacijoje, o tokios operacijos yra labai sudėtingos, pasakius „A“, turi pasakyti ir „B“. Užėmei placdarmą – puiku. Tačiau iš paskos turi eiti pagrindinės pajėgos, plėtojančios sėkmę, o tokių pajėgų nėra. Jei rusai permes ten gausesnes, aviacijos gerai remiamas pajėgas, ukrainiečiams viskas gali baigtis tragedija. Todėl manau, kad ukrainiečiai turės atitraukti savo elitines pajėgas, kitaip pakartos rusų klaidą, kurią jie anksčiau padarė kitame Dniepro krante.

Vakarai pasirinko ribotos paramos strategiją, kurios esmė yra duoti Ukrainai tiek ginkluotės, kad ji išsilaikytų, bet ne tiek, kad galėtų sutriuškinti Rusiją.

– Vakarų ginkluotės tiekimo klausimas niekada nedingsta iš dienotvarkės, bet nuolat kinta. Iš pradžių ukrainiečiai prašo artilerijos, tada tankų ir šarvuočių, dabar lėktuvų ir taip toliau. Ar ginkluotės tiekimas tikrai gali nulemti persilaužimą kare?

– Tai galėjo būti lemiamu veiksniu pačioje karo pradžioje. Kitaip tariant, jei būtume davę ginkluotę laiku ir davę jos daug. Seniausiai būtume atšventę pergalę. Tačiau dabar jau visiškai aišku, kad Vakarai pasirinko ribotos paramos strategiją, kurios esmė yra duoti Ukrainai tiek ginkluotės, kad ji išsilaikytų, bet ne tiek, kad galėtų sutriuškinti Rusiją.

Puikiai suprantu ukrainiečius, kai jie nuolat prašo ginkluotės. Ukraina elgiasi teisingai ir tiesiog privalo tai daryti. V. Zalužnas ne tuščiai kalbėjo, sakydamas, kad sėkmingam puolimui jam reikėjo kelių šimtų tankų ir pėstininkų kovos mašinų. Tai iš tikrųjų būtų davę tą rezultatą, kurį jis žadėjo. Būtent tada reikėjo perimti iniciatyvą, tačiau to padaryti nepavyko ir visiškai nuspėjamai priėjome prie dabartinės padėties.

Deja, sunkioji technika buvo siunčiama labai lėtai. Rusai turėjo bent pusmetį įtvirtinti gynybines pozicijas ir padarė tai tikrai kokybiškai. Kai ukrainiečiai sutelkė ir apginklavo puolimo brigadas, buvo jau per vėlu. Taip, Ukraina gauna pagalbą, pavyzdžiui, raketas. Tačiau gauna jų per mažai ir ne visai tokių, kokių labiausiai reikia. Na, panašu, kad artimu metu jau atvyks pirmieji Vakarų pažadėti lėktuvai. Tačiau radikalių pokyčių tai neduos. Bene optimistiškiausias scenarijus ukrainiečiams yra tas, kad frontas „užsimarinuos“ ir abi pusės laikysis dabartinių pozicijų.

Pulkininkas Gintaras Ažubalis.

Asmeninis archyvas

– Karas virto pasyviu išsekimo karu, ir ukrainiečiai nėra geroje padėtyje. Daugiau išteklių turinti Rusija gali sau leisti tokį karą, o Kyjivas nelabai?

– Ir tai dar vertinant optimistiškai. Reikalai gali pasisukti daug blogiau, jei rusams pavyks toliau „graužtis“ į ukrainiečių pozicijas, o matome, kad tiek aplink Avdijivką, tiek Kupjanską, tiek Marjinką reikalai šiuo metu nekokie. Kremlius iškėlė armijai užduotį užimti visą Donecko ir Luhansko sričių teritoriją ir armija įsakymą vykdo – žengia į priekį po kilometrą, po metrą, bet visgi žengia į priekį. Po dvejų–trejų metų, žiūrėk, ir pasieks tą tikslą.

Be to, matome kylančią politinę įtampą: tai kalbos apie būtinybę Ukrainai surengti rinkimus, kalbos apie tai, kad šalis galėtų įstoti į NATO, bet turėtų atsisakyti prarastų teritorijų ir taip toliau. Didelis klausimas, kuo gali virsti ir ką nulemti tokie bruzdesiai karo metu.

O jei ir būtų sudarytos paliaubos. Kas tada? Akivaizdu, kad abi pusės imtų ruoštis kitai, dar baisesnei karo fazei, kuri, be abejonės, ateis.

– Jei karas tampa poziciniu, tai vis tiek karas ir vis tiek bus nuostolių. Kiek Ukraina gali tempti tokį karą? Metus, dvejus, trejus?

– Neturiu atsakymo. Susitelkę Vakarai gali patiekti pakankamą ginkluotės kiekį, bet dar yra gyvosios jėgos klausimas, o ukrainiečiai jau pripažįsta, kad mobilizacija vyksta nebe taip sklandžiai. Manau, kad ukrainiečiai taiko teisingą strategiją, imdami į frontą ne jaunuolius, o vyrus nuo 35 metų. Gyvosios jėgos deficito kol kas nėra, tačiau nežinome, kaip viskas atrodys ateityje. Turėkime omenyje, kad su laiku prarandama vis daugiau geriausių karių, o su kiekviena mobilizacijos banga ateina vis prasčiau parengti kareiviai. Bet kuriuo atveju laikas veikia ne Ukrainos naudai.

– Nuostolių nepaisanti Rusija gali nuspręsti, kad toks karas jai tinkamas. Ar tai reiškia, kad ji gali atsisakyti, net jei ukrainiečiai pasiūlytų derėtis dėl taikos?

– Tai ne karybos, o geopolitikos klausimas. Pripažinsiu, kad nerimą dėl to jaučiu. Rusai gali pasirinkti tęsti karą ir toliau lėtai stumti ukrainiečius. Tačiau gali ir sutikti derėtis, nes bent jau dabartinėje situacijoje jų rankose būtų stipresnės kortos.

O jei ir būtų sudarytos paliaubos. Kas tada? Akivaizdu, kad abi pusės imtų ruoštis kitai, dar baisesnei karo fazei, kuri, be abejonės, ateis. Rusai gautų laiko dar geriau įsitvirtinti okupuotose teritorijose. Duok Dieve, kad per tą patį laiką Vakarai pagaliau ryžtųsi „užversti“ Ukrainą ginkluote, o pati Ukraina sugebėtų labai greitai atkurti kariuomenės pajėgumus ir juos išplėtoti. Visgi tai ne prognozė, o tik viltis.