„Trečioji Roma“: penki amžiai rusiškos didybės manijos

Ta pradžia – prieš 500 metų gimusi „Trečiosios Romos“ idėja. Pirmą kartą Maskvos istorijoje jos valdovai gavo pretekstą apskelbti valdiniams ir pasauliui, kad yra ne šiaip eiliniai despotai, o dieviškosios valios vykdytojai, kas, beje, taip pat labai būdinga būtent įvairaus plauko despotams.

Maskvos kunigaikščiai ir Rusijos imperatoriai mielai griebdavosi šios doktrinos, kai reikėdavo pateisinimo ką nors užgrobti, be to, ištisus šimtmečius tai buvo gera priemonė raminti valdinius, patikinant juos, kad skurdas ir vergovė, kuriuose jie gyvena, iš tiesų yra aukščiausioji dvasingumo forma, skirta jiems Dievo, likimo ir istorijos. Ypač retas atvejis pasaulio istorijoje yra tai, kad rusai vis dar lengvai patiki šia pasaka ir šiandien – XXI amžiuje.

Susirūpinęs vienuolis

1453 m. krito Konstantinopolis ir Bizantijos imperijos (Romos imperijos paveldėtojos) nebeliko. XV a. antroje pusėje idėjų, primenančių „Trečiosios Romos“ koncepciją, pasigirsdavo tai Tverėje, tai Novgorode arba kitose rusų kunigaikštijose. Tačiau galutinę formą joms suteikė ir amžiams įtvirtino Maskvos valstybė.

Preliudija didžiosios misijos gimimui galima laikyti Maskvos kunigaikščio Ivano III, valdžiusio 1462–1505 m., sumanymą pasivadinti cezariu, arba kitaip caru.

Neturėdamas tam jokių teisių, jis nusprendė, kad yra Bizantijos imperatoriaus titulo paveldėtojas, nes Konstantinopolį užgrobė turkai, o jis buvo vedęs paskutiniojo imperatoriaus Konstantino XI dukterėčią Sofiją. Žinoma, Ivano supratimu, tai taip pat reiškė, kad jis tapo pasaulietiniu visų ortodoksiškosios krikščionybės kraštų valdovu.

Filofiejus padarė išvadą, kad katalikų pasaulio centrą – Romą – užgrobė šėtonas, blogio jėgos pasklido toliau ir jau akivaizdžiai ėmėsi ortodoksų sielų.

Visgi tai tebuvo viduramžiams būdingos dinastinės pretenzijos, neturėjusios mesianistinio pagrindo.

Pastarąjį Maskvai suteikė mažai žinomas vienuolis Filofiejus iš Pskovo, apytikriai 1510–1520 m. bombardavęs kunigaikštį Ivaną IV Rūstujį laiškais, kuriuose, kaip mėgstama sakyti šiandien, kaskart būdavo išreiškiamas gilus susirūpinimas krikščionybės būkle.

Filofiejus įėjo į istoriją kaip dvasinis „Trečiosios Romos“ tėvas, tačiau kai kurie jo darbus studijavę istorikai teigia, kad susirūpinęs dvasininkas visai neketino sudievinti Maskvos caro ir niekaip neskatino kurti naujos imperijos.

Stebėdamas, kaip sparčiai keitėsi visai šalia Pskovo buvusios Livonija ir LDK, vienuolis buvo nuoširdžiai susirūpinęs, kad mūsų kraštus pasiekusios Renesanso naujovės yra ne kas kita, kaip Vakarų krikščionybės puvimo tvaikas.

Ilgai mąstęs ir nerimavęs Filofiejus padarė išvadą, kad katalikų pasaulio centrą – Romą – užgrobė šėtonas, blogio jėgos pasklido toliau ir jau akivaizdžiai ėmėsi ortodoksų sielų. Tų, kurių dar nepavergė pagonys turkai, žinoma.

Todėl jis ir kreipėsi į psichopatą (tai pripažįsta net Rusijos istorikai) Maskvos kunigaikštį pagalbos, tačiau ne kurti dievišką imperiją, o viso labo apsaugoti krikščionybę ir užtikrinti gynybą nuo kenksmingų naujovių Ivano Rūsčiojo valdomose rusų žemėse.

Naujasis imperatorius

Ivanas Rūstusis buvo apsiskaitęs ir dievobaimingas žmogus, o laisvu nuo masinių žudynių laiku net kūrė bažnytinę muziką. Filofiejaus laiškai pasiekė tikrai tinkamą adresatą. Tačiau Ivanas taip pat buvo ir sumanus politikas. Istorija nežino, kiek jis buvo įkvėptas Pskovo vienuolio dvasinių maldavimų, bet politinę naudą pamatė be jokios abejonės.

Pirmiausia, atsirado tvirtas moralinis pagrindas pozicionuoti save, kaip vienintelį Europoje savarankišką krikščionių ortodoksų valdovą, vadinasi, vienintelę visų ortodoksų viltį gyventi valdomiems to paties tikėjimo valdovo. Vargu ar daug LDK ortodoksų troško būti valdomi kruvino psichopato, bet Ivano IV akyse tai reikšmės nebeturėjo – jis turėjo misiją išvaduoti visus ortodoksus, o jei kažkurie to nenorėjo, tai veikiausiai dėl to, kad jų protus užvaldė iš Romos atkeliavęs šėtonas.

Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, laiškus jiems siuntė ne įtartinas „spameris“, o tegu ir nepažįstamos ir tolimos, bet tikras tikros šalies valdovas. Juk cezaris, kaip ne kaip.

Dar vienas Ivanui Rūsčiajam itin svarbus politinis momentas buvo tas, kad jis galėjo atsikratyti tam tikro nevisavertiškumo komplekso. Tapęs naujuoju cezariu, jis tapo lygus krikščioniškiems Europos karaliams, ką bekalbėti apie savaime, jo supratimu, įgytą hierarchinį pranašumą prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį.

1547 m. Ivanas Rūstusis karūnavosi caru (cezariu) – vienatiniu visos Rusios valdovu. Tai tapo atskaitos tašku, nuo kurio „Trečiosios Romos“ koncepcija galutinai įsitvirtino ne tik rusų teologiniuose veikaluose, bet ir vidaus bei užsienio politikoje, valstybinėje savimonėje ir tapatybėje.

Laiškuose Europos karaliams Ivanas juos vadino broliais, o apie tolimą ir gūdžią Maskvos žemę beveik nieko nežinoję monarchai į ją pažvelgė rimčiau.

Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, laiškus jiems siuntė ne įtartinas „spameris“, o tegu ir nepažįstamos ir tolimos, bet tikras tikros šalies valdovas. Juk cezaris, kaip ne kaip.

Kas graikų, tas ir mūsų

„Trečiosios Romos“ idėja ne tik įsitvirtino Rusijos politikoje, bet ėmė plėtotis ir įgyti naujus prasminius niuansus. 1774 m. Jekaterinos Didžiosios valdoma Rusija pasiglemžė Krymą ir ilgam įsitvirtino šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje. Atrodytų, Krymas tebuvo dar viena imperijos užgrobta teritorija, tačiau rusai įsikalbėjo daug gilesnę prasmę.

Jei užkariaudama LDK ir Lenkijos Karūnai priklausiusias slavų žemes, Maskva, vėlgi remdamasi ta pačia „Trečiosios Romos“ idėja, tvirtino, kad viso labo pasiima tai, kas jai priklausė, suprask, vienijo Rusią, tai Krymas buvo šis tas naujo.

Jei Rusija yra „Trečioji Roma“, pirmiausia ji yra Bizantijos paveldėtoja. O jei Bizantijos, tai ir visos bizantiškosios-graikiškosios civilizacijos įpėdinė.

Iš osmanų atimtas pusiasalis simbolizavo Rusijos atėjimą į senovės Graikiją, nes Kryme graikų kolonijos egzistavo nuo Antikos laikų. Nors XVIII a. pabaigos Maskvos propaganda nebuvo tokia rafinuota kaip šiandien, įžūlumo jai pakako ir anuomet.

Maskva jau tada mokėjo rišti absurdiškiausias logines grandines. Jei Rusija yra „Trečioji Roma“, pirmiausia ji yra Bizantijos paveldėtoja. O jei Bizantijos, tai ir visos bizantiškosios-graikiškosios civilizacijos įpėdinė.

Ir nors to meto rusų poetai šlovino Jekateriną, kaip maloningą ir gėrį nešančią užkariautoją, lygiagrečiai ėmė plėtotis ir kita pasakojimo linija – Rusija atėjo į žemes, kurios jai priklauso pagal istorinį ir civilizacinį paveldėjimą. T. y. paveldėtojas grįžo į namus, kurių niekada nebuvo regėjęs, bet kurie priklauso jam. Žinoma, tik pagal jam vienam žinomas ir suprantamas taisykles.

2014 m. Rusija vėl pareiškė grįžusi į Krymą ir istoriškumo leitmotyvų to meto kalbose buvo daug daugiau, nei kalbant apie bet kokią kitą anksčiau Rusijai priklausiusią teritoriją.

Jei dabartinė Rusijos propaganda nesibodi įžūlių pareiškimų, kad Maskvai priklauso Kaukazas arba Baltijos šalys, nes Rusija kadaise jas gavo liedama savo kareivių kraują, tai Krymas propagandos vaizduotas kaip istoriškai rusiška teritorija.

Gi XVIII a. Jekaterinos įsakymu imta maniakiškais tempais „helenizuoti“ Krymą. Pseudograkiškos kolonados kilo ne tik pusiasalyje prie Juodosios jūros, bet ir Sankt Peterburge.

Rusų supratimu, vien jau antikinę architektūrą mėgdžiojančių pastatų gausa turėjo įtikinti, kad būtent Rusija buvo ne tik Bizantijos, bet ir su ja ne tiek daug bendro turėjusios klasikinės graikų civilizacijos paveldėtoja.

Maskva, jos pačios supratimu, tapo ne tik trečiąja Roma, antruoju Konstantinopoliu, bet ir naujaisiais Atėnais. Beje, SSSR ideologai taip pat pabrėždavo, kad statant poilsiavietes Kryme derėtų laikytis Antikos tradicijas primenančių architektūrinių-landšaftinių sprendimų.

Ranka pasiekiamas Konstantinopolis

Formaliai, „Trečiosios Romos“ terminas nebuvo naudojamas nuo 1667 m. Maskvos sinodo, tačiau jo dingimas iš bažnytinių raštų visai nereiškė atsisakymo politikoje. Jekaterina Didžioji nebuvo vienintelė, vykdžiusi maskvėnų susigalvotą istorinę misiją. Imperatoriai Nikolajus I (1825–1855 m.) ir Aleksandras III (1881–1894 m.) buvo uolūs šio darbo tęsėjai.

XIX a. jau nebereikėjo garsiai kartoti burtažodžio „Trečioji Roma“, nes jis buvo seniausiai suaugęs su rusų valstybine sąmone, besirėmusia ant dviejų stulpų – caro patvaldystės ir nenumaldomo švento troškimo ką nors išvaduoti už Rusijos imperijos ribų.

Vaduoti parankiausia buvo Turkijos valdomus Balkanus. Viena vertus, tai puikiai atitiko „Trečiosios Romos“ idėją, nes buvo galima vaduoti nuo pagonių Balkanų slavus ir graikus. Rusijos karinė intervencija iš tiesų prisidėjo prie Graikijos nepriklausomybės paskelbimo 1826 m. Atrodė, kad net ir pats Konstantinopolis jau ranka pasiekiamas, bet koją pakišo, kaip žinome iš Filofiejaus laiškų, nuo XVI a. šėtonui tarnavę europiečiai. 1853 m. Krymo karas davė laiko Turkijai atsikvėpti, o Rusija turėjo palaukti su tolesniais išvadavimais.

Taip arti Konstantinopolio rusų kareiviai daugiau niekada nepriartėjo ir jo miestiečiams taip ir neteko patirti „sugrįžimo į gimtąjį uostą“ džiaugsmo, kurį 2014 m. gatvėse demonstravo Sevastopolio gyventojai.

Palaukti, bet nepamiršti. Išvaduoti dar reikėjo brolius ortodoksus bulgarus, serbus, rumunus. Tai, kad pastarieji nebuvo slavai, visai netrukdė jau gerokai išsiplėtusiai Maskvos mesianizmo idėjai.

Išvadavimui tuo metu tiko ortodoksai rumunai, o savo eilės laukė katalikai kroatai ir protestantai čekai. XIX a. pabaigoje Rusijos misija tapo tokia didi, kad nebetilpo tautų ir religijų rėmuose.

Dieviškoji misija virto gryna politika ir leido bet kokias priemones, net susitarimus su bedieviais europiečiais, kaip kad 1876 m. Reichštato sutartis su Austrija ir Vengrija, numačiusi Balkanų padalijimą tarp dviejų imperijų po galutinio osmanų pralaimėjimo.

Pergalės svaigino ir 1876 m. prasidėjus eiliniam karui su turkais, rusų armija netrukus stovėjo visai greta daugelio carų išsvajoto Konstantinopolio.

Koją vėl pakišo britai, atsiuntę laivyną, nukreipė pabūklus į rusų pusę ir ramiai, bet įtikinamai paaiškinę, kuo baigsis „Trečiosios Romos“ atstovų mėginimas įžengti į „Antrąją Romą“.

Taip arti Konstantinopolio rusų kareiviai daugiau niekada nepriartėjo ir jo miestiečiams taip ir neteko patirti „sugrįžimo į gimtąjį uostą“ džiaugsmo, kurį 2014 m. gatvėse demonstravo Sevastopolio gyventojai.

Aukščiausioji forma

Dievobaimingo viduramžių vienuolio Filofiejaus iš Pskovo „Trečiosios Romos“ vizija jau prieš beveik 200 metų beveik neatpažįstamai pakeitė formą, tačiau toks įspūdis yra klaidinantis, nes forma tapo nebesvarbi ir ėmė nuolat kisti pagal aktualius laiko poreikius. Išliko esmė – visada turėti istorinio, pasaulinio, epinio masto misiją.

Net ir bolševikai, suprantama, negalėję tiesiogiai remtis ortodoksų vienuolio vizijomis, išlaikė doktrinos esmę – pasaulinė revoliucija, pasaulinis engiamųjų išvadavimas ir visi kiti pasauliniai siekiai.

Dvasinio išskirtinumo, unikalios paskirties idėja niekur nedingo, tik tapo tiek įprasta, kai kalbama apie Rusiją, kad mažai kas kreipdavo dėmesį į jos apraiškas. XIX a. vienu didžiausių „Trečiosios Romos“ apologetų tapo Fiodoras Dostojevskis, tačiau daugelis vakariečių šito nesupranta iki šiol.

Žlugus SSSR, vienas iš pirmųjų apie ypatingąją rusišką civilizaciją ir jos paskirtį prabilo vienas garsiausių sovietmečio disidentų Aleksandras Solženicinas, tačiau visi tik trūkčiojo pečiais ir jo kalbose apie dvasingumą ir imperiją neįžvelgė nieko ir buvo linkę tai nurašyti dėl garbaus amžiaus.

V. Putinui akivaizdžiai patinka būti prilyginamam seniesiems carams – cezariams, jam akivaizdžiai patinka jo paties misijos išskirtinumas.

Boriso Jelcino laikais ir pačioje Rusijoje beveik niekam nerūpėjo pasakos apie „Trečiąją Romą“, o ir 2000 m. į valdžią atėjęs Vladimiras Putinas nerodė aiškių ženklų, kad siekia mitinės didybės.

Tačiau vis perrenkant jį iš naujo, palaižūnai vis dažniau ėmė kalbėti apie tai, kad jis turėtų būti caru. V. Putinas tik atlaidžiai šypsodavosi ir sakydavo, kad to nenori, tačiau atsikalbinėjimai darėsi vis kuklesni ir vis mažiau įtikinami.

Užtruko kiek daugiau nei 10 metų, kol Kremliaus retorikoje nebeliko nieko, išskyrus idėjas, tegu kartais ir netiesiogiai, bet kylančias iš 500 metų senumo „Trečiosios Romos“ doktrinos.

V. Putinui akivaizdžiai patinka būti prilyginamam seniesiems carams – cezariams, jam akivaizdžiai patinka jo paties misijos išskirtinumas.

Maža to, kad tai jam naudinga, visai gali būti, kad šia misija jis nuoširdžiai įtikėjo, kaip ir dvasingasis pirmtakas Ivanas Rūstusis, o tai reiškia, kad joks kraujo kiekis negali būti per didelis misijai įgyvendinti.

Jei teisūs istorikai, teigę, kad vienuolis Filofiejus nesirūpino daugiau niekuo, tik Maskvos kunigaikščio valdinių dvasine būkle, „Trečioji Roma“ – nekalta ir net pagirtina idėja, tačiau iš jos kilo tiek daug naujų, visai ne taikių doktrinų, kad šiandien vienuolis labai nustebtų, kokią įtaką padarė istorijai.

„Trečiosios Romos“ idėja gyva, nuolat keičianti formą. Aukščiausią šios transformacijos lygį paskelbė taip pat dvasininkas – Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarchas ir KGB karininkas Kirilas.

2009 m. būtent jis išdėstė „rusų pasaulio“ doktriną. Šis „pasaulis“ yra visur, kur gyvena rusai, kas nors kalba rusiškai, kam nors patinka rusų kultūra. Bet kur. O rusai turi tris svarbiausius dalykus – vienatinį carą, imperiją ir tikėjimą unikalia misija.