Tekančios saulės sala

Japonų mitas byloja: dievai Idzanagis ir Idzanami nutarė vaivorykštės tiltu nusileisti į žemę ir atskirti sausumą nuo vandens. Idzanagis sudavė savo karališkąja lazda į jūros paviršių ir paskui pakratė ją.

Kur nukrito vandens lašai, ten atsirado salos, kurios dabar sudaro Japoniją.

Vienas iš gražiausių metų laikų Japonijoje yra auksinis ruduo, kuris čia daugiau rudas arba raudonas nei žalias. Japonai ypač mėgsta grožėtis rudens gamta – ši šventė vadinasi Momidzis.

Kiekvienais metais lapkričio 15 d. šalyje vyksta tradicinė šventė Shichi-Go-San, o tai išvertus reiškia: septyni-penki-trys. Vaikai, turintys tiek metų, šią dieną ypač gražiai papuošiami tautiniais apdarais (kimono) ir vedami į šventyklą, kur pristatomi japonų dievams. Savo maldelėmis vaikai dievų prašo juos saugoti ir globoti.

Japonijos šventyklose galima pamatyti didžiulius metalinius indus su daugybe smilkalų. Jais būtina apdūminti galvą, ateinantiems metams paprašyti šviesių minčių, naujų idėjų ir svajonių išsipildymo.

Jei negaluoja kuri nors kūno dalis, reikia, kad dūmų patektų ant tos vietos.

Maldininkai būtinai nusimazgoja rankas iš trykštančio fontanėlio. Įeidamas į šventyklą, kiekvienas japonas nusiplauna rankas vandeniu, kurį pasisemia specialiu samteliu su ilgu kotu.

Taip nuplaunami „nešvarumai“ nuo veido ir rankų. Būtina mesti pinigėlį, porą kartų suploti rankomis, nusilenkti dievams ir savo maldas skambalo dūžiais pasiųsti dievams.

Japonijoje labai gerbiamas Fudzijamos kalnas (aukštis – 3776 m). Jo pavadinimas kilęs iš ugnies deivės Fudži. Jos garbei šį kalną pavadino pirmieji Japonijoje apsigyvenę ainų genties žmonės.

Senasis japonų šintoizmo tikėjimas, linkęs garbinti protėvius ir gamtą, laiko Fudzijamą šventu kalnu.

Pagal senovinį paprotį ir tikėjimą, maldininkams dera, apsimovus baltas pirštines bei apsiavus šiaudų šlepetes, užkopti į šią įstabią gamtos šventovę. Japonai tiki, kad priartėti prie jos galima tik su švaria sąžine, nes viršukalnė jaučia, kas vyksta žmogaus širdyje.

Japonijos dvasią geriausia perprasti lankantis jos soduose. Šie sodai – daugiau žmogaus idėjos, o ne gamtos kūrinys. Įspūdingi kraštovaizdžio objektai – uolos, augalai, medžiai ir tvenkiniai – vertinami kaip dvasių buveinės ir simboliai. Japoniškas sodas niekada nebūna simetriškas, jame nesodinamos gėlės.

Uolos suformuoti medeliai, akmenys sukuria ypatingą gamtos ir žmogaus ryšį ir darną. Rudenį japonų soduose sklaidosi įvairiaspalvės spalvų vaivorykštės, kurios iš naujo priverčia pajusti įstabų gamtos grožį.

Japonai gerbia tradicijas. Jie santūrūs, mandagūs, kuklūs ir labai atsakingi už savo veiksmus ir elgesį, pasiruošę padėti bet kokioje situacijoje. Japonai pasižymi bendruomeniškumu.

Jie gyvena ir su atsidavimu, ir begaliniu darbštumu dirba dėl šeimos, firmos, kompanijos, bendruomenės, tautos, valstybės.

Jono Nekrašiaus fotografijose atskleidžiamas Japonijos grožis rudenį, jos medžių, parkų, sodų spalvos, žmogaus ir gamtos darna.

Jo­nas Nek­ra­šius