Stulbinantis atradimas: ankstyvojoje visatoje laikas ėjo daug lėčiau nei dabar

Kvazarais mokslininkai vadina kai kurių galaktikų aktyvius branduolius, kurie yra ryškiausi objektai kosmose.

Tokia ryški šviesa atsiranda dėl materijos kaupimosi ir kaitimo aplink galaktikos centre esančią didžiulę juodąją skylę, kuri šią materiją "ėda" milžinišku greičiu.

Atlikdami tyrimą mokslininkai naudojo 190 kvazarų, kurių amžius svyruoja nuo maždaug 3 mlrd. iki 12,2 mlrd. metų, stebėjimus.

Primename, kad visata egzistuoja jau beveik 13,8 mlrd. metų.

Dabar reikia pakalbėti apie laiką.

Pagal Einšteino specialiąją reliatyvumo teoriją laikas objektams, kurie juda artimu šviesos greičiui greičiu, teka kitaip nei nejudantiems. 

 Mokslininkai šį faktą jau patvirtino eksperimentiškai, o pagal Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją šis reiškinys, vadinamas laiko dilatacija, vyksta ir tarp skirtingų gravitacinių laukų.

Mokslininkai jau porą dešimtmečių spėliojo, kad dėl Visatos plėtimosi labai tolimoje praeityje turėjo būti laiko dilatacija, t. y. prieš milijardus metų laikas ėjo lėčiau.

Tačiau kaip lėtai tai vyko, kol kas nežinoma, tačiau Sidnėjaus universiteto (Australija) mokslininkai mano, kad jiems pavyko įminti šią mįslę.

Pasak Gerainto Lewiso iš Sidnėjaus universiteto, rezultatai rodo, kad prieš kiek daugiau nei 12 mlrd. metų laikas ėjo 5 kartus lėčiau nei dabar.

Jei žmonės galėtų grįžti į praeitį, jie pastebėtų, kad sekundė vis dar yra sekundė, tačiau tai labai ilgas laiko tarpas.

O tokioms išvadoms padaryti mokslininkai pasitelkė objektus, kurių ryškumas kinta ilgą laiką, o tokie objektai yra kvazarai.

Pasak Liuso, juodųjų skylių akreciniuose diskuose, kuriuose kaupiasi materija, skirta tolesniam kosminės pabaisos sugėrimui, nuolat kinta šviesos ryškis. 

Nors jų atsiradimą sunku numatyti, šie pokyčiai nėra atsitiktiniai.

Per pastaruosius 20 metų mokslininkai surinko duomenis apie beveik dviejų šimtų kvazarų ryškumo pokyčius ir pastebėjo, kad egzistuoja statistinis dėsningumas, kurio laiko skalė susijusi su kvazarų ryškumu ir jų šviesos bangos ilgiu.

Ištyrus skirtingais atstumais nuo Žemės esančius kvazarus, galima pastebėti, ar tolimesnių kvazarų ryškis kito lėčiau.

Būtent tai ir padarė mokslininkai.

Tai reiškia, kad mokslininkai nustatė, jog labai tolimi kvazarai, esantys už daugiau nei 12 mlrd. šviesmečių, iš tiesų skleidžia šviesą lėčiau nei jų analogai iš senesnės Visatos.

Pasak Liuso, kvazarai elgiasi taip, kaip numato bendroji reliatyvumo teorija, o tai dar kartą patvirtina Einšteino teiginių pagrįstumą.

Mokslininkai, naudodami ankstyvosios Visatos kvazarų šviesą, išmatavo laiko tėkmę praėjus vienam milijardui metų po Didžiojo sprogimo / Nuotrauka: Vikipedija