Rinkimai Turkijoje: Erdogano ekonomikos pakilimas ir nuosmukis

Prezidento ir parlamento rinkimai vyks gegužės 14 d. - tą dieną bus minimos Turkijos Respublikos įkūrimo 100-osios metinės - ir jau dabar aišku, kad tai sunkiausias išbandymas Erdogano karjeroje, kuri pasižymėjo sunkiomis kovomis su politiniais oponentais, taip pat labai neortodoksiškais pinigų politikos principais ir ekonomikos valdymu ranka.

Kai kurių viešosios nuomonės apklausų duomenimis, dabartinis prezidentas atsilieka nuo opozicijos kandidato Kemalio Kılıçdaroğlu.

Per pastaruosius kelerius metus R. T. Erdogano populiarumas sumažėjo dėl kelių liros kurso nuosmukių ir gilėjančios pragyvenimo išlaidų krizės - nes tai buvo tiesioginis prezidento primestos centrinio banko politikos mažinti pagrindines palūkanų normas infliacijos augimo metu rezultatas.

Tačiau kiti rodikliai, kuriais vertinama piliečių gerovė, pradėjo blogėti dar anksčiau, maždaug 2013 m.

Tuomet po 10 metų spartaus augimo ir ekonominės gerovės, vadovaujant R. T. Erdoganui ir jo AK partijai, kuri remiasi islamo principais, įvyko lūžis į blogąją pusę.

Tai buvo precedento neturinčių protestų visoje šalyje metai, po kurių vyriausybė pradėjo nuolatinį puolimą prieš pilietines laisves.

Tuo pat metu dėl pasaulinių rinkos likvidumo pokyčių Turkijai ir kitoms besiformuojančios rinkos šalims labai trūko lėšų.

Nuo 2013 m. užsienio investuotojai pradėjo trauktis iš Turkijos turto, o šalis, kadaise buvusi ryški Vakarų fondų valdytojų žvaigždė, tapo griežtai reguliuojama erdve, kurioje valdžios institucijos kontroliuoja valiutos, kredito ir skolos rinkas.

"Anksčiau R. T. Erdoganas galėjo rodyti, kad jo šalininkų gyvenimas gerėja.

Tačiau ekonominė krizė padarė didelę žalą.

Jo rinkėjai vis dar jį myli, ir netgi labai, bet jie nusivylę kaina, kurią turi už tai mokėti", - sako Seda Demiralp iš Išeivijos universiteto Stambule.

R. T. Erdoganą vis dar stipriai remia konservatyvūs kaimiečiai ir darbininkai, taip pat nacionalistai.

Jis pats ir jo valdančioji koalicija vis dar turi šansų laimėti prezidento ir parlamento rinkimus, rodo apklausos.

Valdžios institucijos teigia, kad pagrindinės palūkanų normos sumažinimas padėjo paskatinti eksportą ir investicijas pagal programą, kuri padidino santaupas nacionaline valiuta.

Per pastaruosius pusantrų metų vyriausybė padvigubino minimalų darbo užmokestį ir išleido rekordines sumas socialinei paramai, taip padėdama Turkijos BVP pernai išaugo daugiau kaip 5 %.

Tačiau sumažinusi pagrindinę centrinio banko palūkanų normą iki 8,5 % nuo 2021 m. buvusio 19 % lygio, vyriausybė sudarė sąlygas infliacijos šuoliui iki didžiausios per visą Erdogano valdymo laikotarpį - daugiau kaip 85 % per metus.

Oficialus 5 % infliacijos tikslas paskutinį kartą buvo pasiektas 2011 m.

Gini koeficientas rodo, kad nelygybė pradėjo didėti tais pačiais metais, o 2013 m. ši tendencija paspartėjo, sunaikindama bet kokius tolygaus pajamų ir turto pasiskirstymo pagerėjimus, pasiektus 2006-2010 m., per pirmąsias R. T. Erdogano, kaip ministro pirmininko, kadencijas.

Britų analitinis centras "Legantum" pagal gerovės indeksą Turkijai skyrė 95 vietą tarp visų pasaulio šalių, t. y. 23 vietomis žemesnę nei 2011 m., dėl prastėjančios valdymo kokybės ir mažėjančių asmens laisvių.

PAKILIMAS IR NUOSMUKIS

2002 m. į rinkimų areną atėjusi R. T. Erdogano partija laimėjo rinkimus ekonomikai atsigaunant po didžiausios recesijos nuo XX a. septintojo dešimtmečio, žadėdama turkams užbaigti virtinę nuosmukių ir valdymo nesėkmių, kurios išblaškė piliečių kantrybę.

Jis vadovavo vyriausybei kaip tik tuo metu, kai 2001-2002 m. Tarptautinio valiutos fondo nurodymu įvestos griežtos taupymo priemonės buvo sušvelnintos, ir, kilus ekonomikos atsigavimo bangai, atvedė šalį į klestėjimo laikotarpį, kuris tęsėsi iki pat praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio.

Sumažėjo skurstančių žmonių, sumažėjo nedarbas.

Infliacija, XX a. pabaigoje siekusi triženklį skaičių, atvėso, todėl Turkijos lira tapo patraukliu aktyvu.

Po 2008-2009 m. finansų krizės Vakarai atvėrė galimybes naudotis lengvais pinigais, ir pigios užsienio paskolos plūstelėjo į Turkiją, paskatindamos statybų bumą.

Atrodė, kad R. T. Erdoganui pavyko viskas, ko jis ėmėsi.

Tačiau padėtis ėmė keistis 2013 m., kai Stambulo centre prasidėję protestai apėmė visą šalį ir sukėlė susirėmimų, suėmimų ir įkalinimo bausmių bangą.

Tuo pat metu Vakarų pinigų srautai ėmė mažėti - lėšos pradėjo trauktis iš Turkijos, o kreditų bumas baigėsi.

Nuo 2012-2013 m. bendrasis produktas vienam gyventojui doleriais ėmė mažėti.

Užfiksavę šį signalą, užsienio investuotojai nusigręžė nuo šalies, rodo duomenys apie vyriausybės obligacijų turėtojus ir oficiali Turkijos statistika. Nuo to laiko liros vertė smuko: vien per pastaruosius penkerius metus jos kursas dolerio atžvilgiu sumažėjo 80 %, o tai sumažino perkamąją galią.

Bendrovės "Global Source Partners" patarėjas Muratas Ujeras (Murat Ujer) teigia, kad pirmaisiais AK partijos valdymo metais padidėjęs produktyvumas po 2008-2009 m. pasaulinės finansų krizės išblėso, o pagrindine augimo varomąja jėga tapo kreditai, o ne gamyba.

Šis veiksnys ir realus liros nuvertėjimas yra priežastys, dėl kurių nuo 2013 m. pasikeitė sunki turkų padėtis, sako G. Ujeras: "Štai kodėl vidutinis turkas ėmė vis labiau skursti, skaičiuojant doleriais."

R. T. Erdogano reakcija į 2013 m. Stambulo Gezi parke vykusius protestus, kurie buvo smurtu išvaikyti, iš pradžių daugelį pribloškė.

Tačiau po 2016 m. bandymo įvykdyti perversmą, dėl kurio Ankara apkaltino JAV gyvenantį opozicijos pamokslininką Fethullah Guleną (kuris neigia savo dalyvavimą), ir įvestos nepaprastosios padėties, Erdogano asmeninė valdžia ir personalistinis valdymo stilius įsitvirtino, pabrėžia Sabančio universiteto profesorius Atesas Altinordu, pridurdamas, kad prezidentas apsupo save "būriu pavaldžių patarėjų su abejotinu pasiekimų sąrašu".

"Šių veiksnių konvergencija sukėlė tobulą politinę audrą, kuri sužlugdė ekonomiką.

Tačiau kitose svarbiausiose srityse, tokiose kaip sveikatos apsauga, infrastruktūra ir patekimas į rinką, nuo 2003 m., kai R. T. Erdoganas atėjo į valdžią, padaryta didelė pažanga - tai padėjo jo partijai laimėti daugiau nei dešimt rinkimų kampanijų.

Erdoganas turi ištikimų šalininkų ir gerbėjų, kurie džiaugiasi aukštesniu pragyvenimo lygiu - standartų, kurių turkai nematė didžiąją praėjusio šimtmečio dalį, 2021 m. knygoje "Sultono ruduo" rašė Suner Çağaptay.

Prieš Erdoganui ateinant į valdžią, Turkijos kūdikių mirtingumas buvo panašus į prieškarinės Sirijos rodiklį, o dabar yra toks pat kaip Ispanijoje, pažymi Cagaptay.

Tačiau per pastarąjį dešimtmetį politiniai nesutarimai šalyje sustiprėjo, o R. T. Erdoganas, siekdamas laimėti daugiau balsų, rėmėsi nacionalistų sąjungininkais.

Jis vos ne vos, bet laimėjo referendumą, kuris įtvirtino valdžios centrą jo prezidento rūmuose.

Protestuodami prieš valdžios uzurpavimą iš partijos pasitraukė keli svarbūs ekonominio bloko pareigūnai.

Spaudimas centriniam bankui sukėlė valiutos krizes 2018 m. ir 2021 m. pabaigoje.

"Jei Erdoganas laimės rinkimus ir tęs savo ekonominę politiką, tai kažkuriuo metu prives prie visiško žlugimo", - sako buvęs Turkijos centrinio banko vadovas Bülentas Gültekinas. - Galite atidėti pabaigą, bet galiausiai turėsite apmokėti sąskaitą.

YouTube ekrano nuotr.