Prarasti amžinai: dingę pasauliniai šedevrai

Rodo kolosas

Kolosas iš Rodo salos - vienas iš septynių pasaulio stebuklų (III a. pr.m.e.). Masyvi bronzos skulptūra vaizdavo Saulės dievą Heliją. Skulptūros aukštis (apie 35 m) prilygo dabartiniam 14 aukštų namui, ją net 12 metų kūrė Senovės Graikijos miesto Lindoso meistras vardu Charesas.

Teigiama, kad skulptūrai buvo sunaudota 13 tonų bronzos ir 8 tonos geležies, bet autentiška koloso išvaizda yra nežinoma.

Neabejotina, kad kolosas darė įspūdį visiems, kas užsukdavo į uostą.

Virš miesto jis stovėjo iškilęs vos ilgiau kaip pusę amžiaus. Deja, 226 m. pr.m.e. įvyko didžiulis žemės drebėjimas.

Stichija beveik visiškai sunaikino nuostabų žmogaus rankų kūrinį.

Milžiniškos statulos liekanos keletą amžių buvo griuvėsių krūva, o vėliau, kai Rodą užėmė arabai, jos buvo parduotos kaip metalo laužas. Iki mūsų laikų neišliko nė vieno autentiško Rodo koloso atvaizdo. S

enovės istorikai teigė, kad Helijas buvo pavaizduotas stovintis su fakelu ištiestoje rankoje.

Šio senovės pasaulio šedevro žodiniai aprašymai Frederiką Bartoldį (Frederic Bartholdi) vėliau įkvėpė sukurti garsiąją Laisvės statulą.

Leonardo da Vinčio „Medūzos skydas"

Laikui bėgant dingo ir kai kurie L.da Vinčio (Leonardo da Vinci) kūriniai. Paslaptingiausias iš jų neabejotinai yra „Medūzos skydas". Šį darbą meistras nutapė jaunystėje.

Spėjama, kad tai buvo skydas, puoštas būtybės su gyvatėmis vietoj plaukų atvaizdu, matyt, vaizduojančiu Gorgonę Medūzą iš senovės graikų mitologijos.

Kaip 1550 m. rašė meno istorikas Džordžijus Vazaris, (Giorgio Vasari) paveikslas buvo toks tikroviškas, kad baisiai išgąsdino Leonardo tėvą, kuris slapta jį pardavė Florencijos pirkliams.

Skydas seniai ir be pėdsakų dingo. Kai kurie dabartiniai specialistai teigia, kad Dž.Vazario pasakojimas galbūt yra mitas.

Gustavo Kurbė (Gustave Courbet) „Akmenskaldžiai"

Šis kūrinys buvo sukurtas 1849 m. Klasikinis realistinis kūrinys sulaukė pripažinimo dėl nesentimentalaus neturtingų darbininkų pavaizdavimo. Sukurti šedevrą dailininką įkvėpė atsitiktinis susitikimas su dviem darbininkais.

G.Kurbė sąmoningai atsisakė sąlygiškumų, vyrus nutapydamas su menkiausiomis detalėmis.

Nuo skvarbaus tapytojo žvilgsnio neprasprūdo niekas: nei suplyšę ir purvini drabužiai, nei dirbant sunkų darbą įsitempę raumenys. Šis darbas išgarsino G.Kurbė.

Deja, galiausiai „Akmenskaldžiai" tapo viena iš daugybės Antrojo pasaulinio karo aukų.

Karui baigiantis drobė buvo sunaikinta, bombarduojant vietovę netoli Dresdeno (Vokietija).

Diegas Rivera „Žmogus kryžkelėje"

Diegas Rivera (Diego Rivera) nutapė daugybę freskų, bet bene žinomiausia iš jų greičiausiai buvo sunaikinta. 1932 m. Džonas D.Rokfeleris užsakė dailininkui ištapyti Niujorko Rokfelerio centro sienas.

Tai turėjo būti įkvepiantis kūrinys tema „Žmogus kryžkelėje": dailininkas turėjo pavaizduoti, kaip žmonija su didžiulėmis viltimis ieško naujos ir geresnės ateities vizijos.

D.Rivera sukūrė revoliucingą kūrinį, kuriame buvo užsimenama apie mokslo pažangą, pilietines teises ir sunkią darbininkų klasės padėtį.

Pagal politines pažiūras būdamas aršiu kairiuoju, jis į freską įkomponavo ir komunistų lyderio V.Lenino portretą.

Šis jo žingsnis labai įžeidė turtingus mecenatus. Kai D.Rivera griežtai atsisakė pašalinti V.Leniną iš freskos,

Dž.Rokfelerio nurodymu paveikslas buvo uždengtas, o paskui sunaikintas.

G.Sazerlendo „Sero Vinstono Čerčilio portretas"

1954 m. D.Britanijos parlamento nariai dailininkui Gremui Sazerlendui (Graham Sutherland) užsakė nutapyti Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) portretą ir padovanojo paveikslą D.Britanijos lyderiui 80-mečio proga.

Nors V.Čerčilis sakė, kad tokia dovana jaučiasi labai pagerbtas, iš tikrųjų portretas jam labai nepatiko, nes Seras Vinstonas nebuvo G.Sazerlendo realistinio stiliaus gerbėjas.

Be to, jo manymu, dailininkas įamžino jį labai nevykusia poza.

Premjeras tiesiog nekentė šio portreto ir net parašė G.Sazerlendui laišką, kuriame išreiškė savo gilų nusivylimą.

V.Čerčilis ir jo žmona kategoriškai atmesdavo visus prašymus viešai eksponuoti šį portretą.

Dailininko darbas ilgiems metams dingo iš akiračio. 1977 m., mirus ledi Čerčil, pagaliau paaiškėjo, kad ji pati supjaustė ir sudegino nekenčiamą portretą nepraėjus nė metams po jo įteikimo.

Bamijano Budos

Ši legendinė akmeninių Budų pora buvo sukurta maždaug VI a. Apie 40-50 m aukščio figūros buvo iškaltos smiltainio uoloje.

Jos buvo įspūdingiausias Bamijano paminklas tais laikais, kai miestas klestėjo kaip Šilko kelio prekybos centras.

Ilgiau nei pusantro tūkstančio metų prastovėjusios Budų skulptūros pergyveno keletą musulmonų puolimų ir net paties Čingischano įsiveržimą.

Galutinai jos buvo sunaikintos 2001 m. pavasarį. Talibai ir jų bendraminčiai iš „Al Kaidos" išleido įsakymą, smerkiantį visokių stabų garbinimą. Ignoruodami tarptautinės bendruomenės raginimus, barbarai apšaudė statulas iš pabūklų, o paskui jas susprogdino dinamitu.

Budų sunaikinimas buvo pasmerktas kaip nusikaltimas kultūrai.

Tiesa, už statulų nuolaužų buvo aptikta anksčiau nematytų piešinių ir tekstų ant uolų. 2008 m. archeologai netoli griuvėsių atkasė trečiąją, anksčiau pasislėpusią Budos statulą.

Karavadžo „Kristaus gimimas su šv. Pranciškumi ir šv. Laurynu"

1969 metais pavogtas Karavadžo (Michelangelo Merisi da Caravaggio) kūrinys yra vienas garsiausių pagrobtų meno šedevrų.

Nuo tada, kai drobė buvo pavogta iš koplyčios Palerme (Italija), ji nė karto niekur nebuvo pastebėta.

Yra netiesioginių įrodymų, kad garsiai nuskambėjusio pagrobimo istorijoje ne paskutinis vaidmuo teko Sicilijos mafijai.

1996 m. anoniminis informatorius pranešė, kad jis ir dar keli vyrai pavogė paveikslą privačiam pirkėjui.

Vagystės metu, pjaudami drobę iš rėmų, nusikaltėliai netyčia kūrinį apgadino.

Praėjus daugiau kaip 10 metų, kitas buvęs mafiozas tvirtino, kad paveikslas buvo paslėptas daržinėje, bet jį nepataisomai suniokojo žiurkės ir kiaulės, o paskui šedevras sudegė per gaisrą. „Kristaus gimimo" likimas taip ir liko mįslė.

Jeigu paveikslas vis dėlto būtų rastas, dabar jis kainuotų ne mažiau kaip 20 mln. dolerių.

Gintaro kambarys

Šį stulbinamą šedevrą sukūrė skulptorius Andreasas Šliuteris (Andreas Schlueter) ir gintaro meistras Gotfridas Volframas (Gottfried Wolfram). Išvydusiems šį meno kūrinį užgniauždavo kvapą.

Paslaptingai mirguliuojančios gintaro plokštėmis dengtos sienos buvo gausiai išpuoštos lakštiniu auksu ir brangiųjų akmenų mozaika. Unikalaus kūrinio plotas siekė 17 kv. metrų.

Pirmą kartą jis buvo įrengtas 1701 m., o vėliau padovanotas Petrui I, tikintis sutvirtinti Prūsijos ir Rusijos sąjungą.

Nuostabus meno kūrinys dažnai buvo vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu. Jis laikomas baroko šedevru ir dabar kainuotų per 140 mln. dolerių.

225 metus Gintaro kambarys buvo Rusijos nacionalinis pasididžiavimas, o per Antrąjį pasaulinį karą jį pasiglemžė vokiečiai.

Naciai jį išmontavo ir išvežė į Karaliaučių, o ten karo pabaigoje jis dingo. Dauguma istorikų mano, kad jis galėjo būti sunaikintas 1944 m. per sąjungininkų antskrydžius, bombarduojant Karaliaučių.

Taip pat buvo teigiama, kad kambarys buvo išvežtas iš miesto. Pasak kai kurių teorijų, jis galėjo būti pakrautas į laivą, kuris nuskendo Baltijos jūroje, arba paslėptas kokiame nors slaptame bunkeryje ar saugykloje.

Septynis dešimtmečius tyrinėtojai iš įvairių pasaulio šalių ieškojo Gintaro kambario, tačiau originalus kūrinys taip ir nebuvo rastas.

Vėliau buvo sukurta tiksli Gintaro kambario kopija.