Prancūzė Marion Marešal-Le Pen: Imigrantai užkariauja Europos miestus

- Kokia yra ISSEP misija, kodėl ji buvo įkurta?

- Prancūzijos švietimo sistema yra pasiklydusi dviem aspektais.

Pirmasis yra pedagoginis, nes bendrasis ugdymas nyksta, o moksleiviai nepakankamai į jį įtraukiami.

Antrasis yra ideologinis - intelektualinis terorizmas, sektantizmas. Intelektualiniu požiūriu moksleiviai yra LGBT, gender ir woke ideologijų įkaitai. Intelektualinis pliuralizmas netoleruojamas, mokytojai nustumiami į šalį, jei suabejoja mokymo kryptimi.

Mūsų instituto tikslas - apsaugoti pliuralizmą ir neleisti šioms mirtinoms ideologijoms dar labiau įsitvirtinti švietime. Mes norime suteikti lūkesčiais ir kompetencija pagrįstą išsilavinimą, kuris paruoštų moksleivius šiandienos poreikiams.

Norime sukurti naują elitą, kuris tarnautų nacionaliniams ir Europos interesams.

- Kokią žalą švietimui daro šis intelektualinis terorizmas, ypač genderizmo ideologija?

- Ji labai paplitusi tarp jaunimo ir jau yra žinoma pradinėse bei vidurinėse mokyklose. Neseniai atliktos apklausos duomenimis, 30 proc. 13-17 metų paauglių savęs nelaiko nei moterimis, nei vyrais.

Jau yra intelektualų, kurie užima poziciją, judėjimų, kurie tam priešinasi, tačiau spaudimas yra labai stiprus. Tie, kurie kovoja prieš genderizmo ideologiją, vadinami homofobais.

- Pastaraisiais metais daug kalbama apie tai, kad imigracija keičia Prancūzijos visuomenę. Kokios jūsų prognozės ateinantiems dešimtmečiams?

- Ilgą laiką Prancūzijoje gimstamumo rodikliai buvo geri dėl dosnios šeimos politikos, kuri buvo pamažu naikinama, ypač valdant prezidentui socialistui Fransua Olandui (François Hollande).

Tai iš dalies buvo grindžiama tuo, kad pagal Jungtinių Tautų rekomendacijas gyventojų skaičiaus mažėjimo problema turėtų būti sprendžiama dirbtinai keičiant gyventojų sudėtį.

Trečdalis šiandien Prancūzijoje gimusių vaikų yra užsieniečiai, ir taip yra neįskaitant trečiosios ir ketvirtosios kartos imigrantų. Jau dabar yra daug rajonų ir apylinkių, kuriose imigrantų kilmės žmonės sudaro daugumą ir paprastai turi daugiau vaikų.

Prognozuojama, kad po keturiasdešimties metų didžiųjų miestų santykis gali pasikeisti, o dauguma gyventojų bus imigrantai. Žinoma, tai taip pat kyla ir tapatybės, kultūros bei civilizacijos problemos. Atvykau čia todėl, kad mane labai domina Viktoro Orbano vyriausybės gimstamumą skatinanti politika.

- Ar Prancūzija vis dar turi galimybę pakeisti šią tendenciją?

- Jei norime pasiekti sėkmingų rezultatų, turime smarkiai sumažinti imigraciją.

Pastarųjų dvejų metų duomenimis, per vienerius metus sieną kirto 400 010 tūkst. žmonių, t.y. tiek pat, kiek Nicoje yra gyventojų. Vien Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) prezidentavimo laikotarpiu į šalį atvyko 2 mln. imigrantų. Ir kalbame ne apie migraciją apskritai, o konkrečiai apie musulmonus iš Šiaurės Afrikos, Magrebo.

Tiek Europos, tiek nacionaliniu lygmeniu reikia panaikinti paskatinimus imigruoti. Niekada nevėlu bandyti!

- Teroristinių išpuolių serija parodė, kad daugelis jaunų trečiosios kartos imigrantų nepripažįsta Prancūzijos įstatymų ir net nekenčia Prancūzijos. Ar su tuo galima kovoti pasitelkiant švietimą?

- Šią problemą galima išspręsti dviem būdais. Pirmoji - saugumas: išardyti mečetes, kultūros ir sporto klubus, propaguojančius tokias pažiūras ir orientuotus į musulmonų jaunimą, bei nutraukti jiems finansinę paramą, kuri dažnai gaunama iš Kataro, Saudo Arabijos ar net Turkijos.

Tai, kad Prancūzijos tunisiečiai savo šalyje balsuoja už islamistų partijas, yra įspėjamasis ženklas. Kitas atsakymas yra kultūrinis, nes negalime kovoti su viena tapatybe, viena ideologija, jei nesipriešiname kitai. Kita problema yra ta, kad išnyko buvęs Katalikų bažnyčios vaidmuo saugant kultūros paveldą. Beje, Vengrija šioje srityje rodo gerą pavyzdį.

- Prezidentas E.Makronas neseniai vykdė kampaniją Marselyje ir pažadėjo kovoti su nusikalstamumu. Kiek jis patikimas?

- Dėl imigracijos ir integracijos problemų Prancūzijoje jaučiamas bendras struktūrinis nesaugumas. Artėjant rinkimams vyriausybė daug pasakoja apie policiją, tačiau iš tikrųjų turėtume kalbėti apie teisingumo sistemą, dominuojančią kairiąją teisėjų ideologiją, perpildytus kalėjimus, ilgus teismo procesus, įstatymų spragas.

Reikia pastatyti daugiau kalėjimų, o teisėjai turi susidurti su realybe, su policijos pareigūnų patirtimi šioje srityje. Juokinga, kad kaliniai plojo teisingumo ministrui, kai jis lankėsi kalėjime.

- Ko tikitės iš kitų metų prezidento rinkimų?

- Sunku prognozuoti, nes dar ne visi kandidatai į prezidentus oficialiai paskelbti. M.Le Pen ir E.Makronas greičiausiai susikaus antrajame ture, tačiau dešiniojo sparno publicistas Erikas Zemuras (Éricas Zemmour), kuris savo kampanijoje daugiausiai dėmesio skyrė tapatybės, islamo ir imigracijos klausimams, gali pakeisti jėgų pusiausvyrą.

Deja, parama E.Makronui išlieka didelė, ypač tarp vyresnio amžiaus, centristinių pažiūrų rinkėjų, kurie patenkinti jo veiksmais kovojant su epidemija.

E.Makronas kampaniją veda sumaniai, siunčia žinutes skirtingiems rinkėjų sluoksniams ne vienodai, o pagal savo interesus. Parlamento rinkimai tikrai bus įdomūs, nes mažai tikėtina, kad jo partija gaus daugumą.