Opozicijos kandidatas Rusijos „rinkimuose“ – beprasmybė ir dėmė ant pačios opozicijos rūbo

Jo rėmėjai teigia, kad šitaip rusams duodama proga balsuoti prieš Vladimirą Putiną ir taip parodyti, kad autokratas neturi visuotinės paramos. Bet yra niuansų.

Formaliai jis kandidatuoja nuo liberalios partijos „Pilietinė iniciatyva“, tačiau didžiausią paramą gauna iš Aleksejaus Navalno komandos, organizuojančios parašų rinkimą Rusijoje ir kitose šalyse.

B. Nadeždinui paramą taip pat pareiškė Michailas Chodorkovskis ir kitos opozicijos grupės, išskyrus vieną – Gario Kasparovo vadovaujamą Laisvosios Rusijos forumą.

Dešimtys tūkstančių rusų pildo anketas, o Vakarų žiniasklaida daugiausia teigiamai nušviečia „drąsų“ poelgį, neva rodantį, kad ir Rusijoje dar yra žmonių, nebijančių atvirai stoti prieš režimą.

Tačiau tikrasis paveikslas ne toks šviesus. Alfa.lt kalbinti rusų opozicijos atstovai pastebi, kad tokią „akciją“ A. Navalno komanda rengia jau ne pirmą ir ne penktą kartą.

Suprantama, rezultatas visada tas pats – jokio. Maža to, Kremliui tokie opozicijos kandidatai yra net naudingi ir išnaudojami propagandiniais tikslais.

Galiausiai kyla abejonių, ar apskritai elgiamasi moraliai, nes kyla labai realus pavojus paprastiems pasirašantiems žmonėms.

Ne pirmas toks

B. Nadeždinas menkai žinomas užsienyje, bet Rusijos politikoje jis n naujokas. 1999–2003 m. jis buvo Valstybės Dūmos narys. Ne kartą išrinktas į Maskvos miesto tarybą. Pasak kai kurių šaltinių, B. Nadeždinas buvo artimas nužudyto opozicijos lyderio Boriso Nemcovo sąjungininkas.

Atrodytų, kad jis tikrai tinkamas būti bendru opozicijos kandidatu, tačiau kyla daug klausimų, verčiančių abejoti visu sumanymu.

Kaip pastebėjo filosofas Aleksandras Morozovas, B. Nadeždinas visiškai nesiruošė rinkimų kampanijai. „Jis iššoko lyg velniukas iš tabokinės“, – juokėsi A. Morozovas.

Pirmasis etapas – parašų rinkimas – įsisiūbavo tik tada, kai organizacijos ėmėsi A. Navalno komanda, palaikoma kitų opozicinių jėgų.

Jis iššoko lyg velniukas iš tabokinės.

Dar vienas keistas aspektas, pasak A. Morozovo, yra tas, kad, vadovaujantis visa režimo logika, užsienyje veikiančios opozicijos parama B. Nadeždinui turėtų reikšti momentalią jo kampanijos pabaigą, nes jo nebeįmanoma traktuoti kitaip kaip „užsienio agentu“, o tai reiškia, kad apie jokį kandidatavimą net kalbos negali būti. Bet Kremlius ramiai stebi vyksmą ir nieko nedaro.

Panašiai kaip ir visais atvejais, kai A. Navalno komanda kviesdavo remti kokį nors antiputinišką kandidatą federaliniuose ar regioniniuose rinkimuose. Tokia buvo ir pseudoopozicionierė Ksenija Sobčiak, beje, taip pat iškelta partijos „Pilietinė iniciatyva“ 2018 m. Rusijos prezidento „rinkimuose“.

Tuose rinkimuose A. Navalno komanda jos nepalaikė, bet rezultatas buvo lygiai toks pat kaip visada – jokio poveikio režimui.

Kodėl Kremlius nesiima represijų prieš tokius kandidatus? Pagrindinė priežastis visiškai aiški. Rusijos „rinkimai“ yra farsas, propagandinis spektaklis, kuriame visų kandidatų rezultatai yra žinomi iš anksto.

Antra priežastis yra ta, kad Kremliaus propaganda sugeba tai panaudoti savo naudai.

Patogi opozicija

„Rinkimų“ spektaklis pirmiausia skirtas, žinoma, rusams, kurie nepriklausomai nuo to, ar eina į rinkimus, ar ne, pabaigoje sužino, kad visi jie dalyvavo ir 9 iš 10-ies balsavo už V. Putiną. Taip pat yra ir tikslinė šio spektaklio auditorija Vakaruose.

„Režimas visada siekė pateikti save pasauliui kaip tam tikrą hibridinę valdymo formą. Tai daroma išsaugant kai kuriuos demokratijos atributus – parlamentą, rinkimus ir taip toliau.

Jie, aišku, neveikia, bet formaliai yra. Tokiu būdu Vakarams metų metais rodyta, kad tegu Rusijos demokratija netobula, tegu kažkokia hibridinė, bet tai demokratija, o ne diktatūra arba autoritarizmas.

Lietuviai galbūt pamanytų, kad tokiais paistalais gali patikėti tik visiškas naivuolis, bet jūs nustebtumėte, kiek žmonių Vakarų Europoje ir JAV priima šią pasaką“, – Alfa.ltsakė Laisvosios Rusijos forumo Nuolatinės tarybos narys Danilas Konstantinovas.

Režimas visada siekė pateikti save pasauliui kaip tam tikrą hibridinę valdymo formą. Tai daroma išsaugant kai kuriuos demokratijos atributus – parlamentą, rinkimus ir taip toliau. Jie, aišku, neveikia, bet formaliai yra.

Pasak jo, būtent dėl šios priežasties praktiškai visuose rinkimuose, be „rūmų kandidatų“ nuo komunistų ar „žirinovskininkų“, būna ir „liberalusis kandidatas“.

Kai kuriems Vakarų politikams, ypač laukiantiems progos atnaujinti santykius su V. Putino Rusija, toks kandidatas tampa pretekstu sakyti: „Žiūrėkite, jie leidžia rinkimuose dalyvauti net prieš karą pasisakančiam opozicijos kandidatui.“

Tuo pat metu Kremlius numeta tokiam kandidatui apie 1–2 proc. galutiniuose rezultatuose ir tiek Vakarams, tiek savo piliečiams sako: „Matote? Niekam čia neįdomūs tie liberalai.“ Be to, kuriam laikui prityla pati save raminanti opozicija užsienyje: „Padarėme, ką galėjome. Na, nepavyko ir šį kartą.“

Įteisintas farsas?

Itin svarbus klausimas toms rusų opozicijos jėgoms, kurios remia opozicinių kandidatų dalyvavimą arba „už bet ką, tik ne už V. Putiną“ balsavimą – ar jos tokiu būdu nepūčia į Kremliaus dūdą, nes jei jau dalyvauji „rinkimuose“, pripažįsti, kad jie tikri, o ne suvaidinti.

„Tuo rusai skiriasi nuo gudų Vakarų suvokime. Štai su Aliaksandru Lukašenka viskas aišku – ES jį laiko uzurpatoriumi, o gudų rinkimus neteisėtais.

Rusijos atžvilgiu tokio sutarimo nėra. Rusų opozicija užsienyje arba bent jau jos dalis taip pat atsiduria dvilypėje padėtyje.

Iš vienos pusės, jie šaukia, kad Rusijoje totalitarizmas ir teroras, iš kitos, jie sako, kad dabar dalyvaus „rinkimuose“. Man tai primena lengvą politinės šizofrenijos formą“, – komentavo istorikas ir publicistas Dmitrijus Savinas.

Anot jo, „rinkimuose“ dalyvaujanti opozicija pati save įvaro į spąstus: vien jau dalyvavimas reiškia, kad pripažįstamas ne tik realių rinkimų buvimas, bet ir juos „laimėjusi“ savaime pripažįstama teisėta.

Ypač dabartinėje situacijoje, kai dalyvavimas yra ne pasyvus, kai į „rinkimus“ ateina tūlas pilietis ir sugadina biuletenį, parašydamas ant jo „karui – ne“, o aktyvus – vyksta rinkimų kampaniją ir opozicijos kandidatas tiesiogiai įsitraukia į sistemos sukurtą žaidimą.

Jie šaukia, kad Rusijoje totalitarizmas ir teroras, iš kitos, jie sako, kad dabar dalyvaus „rinkimuose“. Man tai primena lengvą politinės šizofrenijos formą.

„Tai taip pat daro poveikį ne tik kolektyvinių Vakarų, bet net ir kaimyninių Rusijai valstybių suvokimą to, kas yra režimas, ir to, kas yra opozicija.

Už Rusijos ribų žmonės nesigilina į vidinės situacijos detales, niunsus, psichologines ypatybes. Jie vertina rezultatus, galutines formas.

Vadinasi, jei rusų opozicija dalyvauja „rinkimuose“, ji pripažįsta juos teisėtais, o tai savo ruožtu reiškia ir V. Putino valdžios teisėtumo pripažinimą apskritai.

Tai labai rimta opozicijos problema. Suprantu, kad rusų opozicijos atžvilgiu tai kelia susirūpinimą ir įtarumą Lietuvoje, ir, deja, turiu pripažinti, kad šis įtarumas yra visiškai suprantamas ir net pagrįstas“, – sakė D. Savinas.

Pasak jo, kyla klausimas, ar opozicija grumiasi vien prieš V. Putiną, ar prieš visą nusikalstamą sistemą.

Tai labai skirtingi dalykai, nes jei objektas yra vienas asmuo, opozicija galbūt nenoromis, bet verčia daryti išvadą, kad pačios sistemos ji griauti neketina, o tik siekia tam tikrų jos pakeitimų.

„Jei taip, tai ir Igoris Girkinas-Strelkovas yra opozicija, nes kritikavo asmeniškai V. Putiną“, – ironizavo istorikas.

„Dabartinė situacija atskleidžia vieną rimtą rusų opozicijos užsienyje problemą. Nemaža jos dalis vis dar iki galo nesuvokė, kas yra V. Putino režimas, ir tęsia tuos pačius nieko nereiškiančius žaidimus tuo metu, kai vienintelis būdas kažką pakeisti Rusijoje yra jėga, ginkluotas pasipriešinimas.

Daugelį opozicijos lyderių tiesiog purto nuo šių žodžių. O kai kurie paprasčiausiai bijo apie tai kalbėti, nes Rusijoje liko jų artimieji“, – sakė D. Konstantinovas.

Purvo dėmė ant opozicijos rūbo

Alfa.lt kalbinti rusų opozicijos atstovai siūlė nesureikšminti konkrečių B. Nadeždino pasisakymų. Lietuvoje pastebėta, kad karą Ukrainoje jis pavadino ne nusikaltimu arba nepateisinama agresija, o viso labo klaida.

Kai kurie apžvalgininkai traktavo tai kaip teiginį, kad Rusija tiesiog nebuvo pasiruošusi karui, todėl padarė „klaidą“, todėl kenčia pasekmes, o geresnėmis aplinkybėmis gal būtų ir „nesuklydusi“ bei laimėjusi.

„Žinoma, kad jis bijo ir atidžiai renka žodžius. Kitaip jam neleistų žaisti. Jei jis bent užsimintų apie tai, kad karas nusikalstamas, jam, kaip Rusijoje sakoma, „akį ant šiknos užtemptų“.

Neverta labai gilintis į konkrečius pasisakymus“, – teigė D. Konstantinovas. Šiai pozicijai antrino ir D. Savinas ir teigė, kad vertinti Rusijoje esančio politiko žodžių nėra jokios prasmės.

Daugelis apžvalgininkų Vakaruose nepastebėjo daug sunkesnių moralinių dilemų, ateityje galinčių sunkiu svoriu užgulti opozicijos sąžinę.

Yra tokia patarlė: „nori ir mergele likti, ir vaikelį pagimdyti“. Tai štai, B. Nadeždino dalyvavimą remiantiems nepavyks nei skaistybės išsaugoti, nei vaikelio sulaukti. Bus tik gėda.

Pirmoji problema yra susijusi su jau aptartu „rinkimų“ įteisinimu, tik liečia jau ne tik Rusiją ir rusus, o krauju plūstančią Ukrainą.

„Šie „rinkimai“ labai skiriasi nuo visų ankstesnių, nes vyks ir okupuotose Ukrainos teritorijose. Jei remiate B. Nadeždino dalyvavimą, remiate ir balsavimą tose teritorijose. Jokių pasiteisinimų.

Išvada viena: efemerinės idėjos padaryti iš B. Nadeždino naują „Tichanovskają“ vedami opozicijos atstovai per savo kandidatą dalyvauja „rinkimuose“ nusikalstamos agresijos būdu užgrobtoje Ukrainos žemėje“, – pareiškė A. Morozovas.

„Po „rinkimų“ B. Nadeždinas dings nuo scenos, o viešo pritarimo „rinkimams“ okupuotose teritorijose faktas liks. Yra tokia patarlė: „nori ir mergele likti, ir vaikelį pagimdyti“.

Tai štai, B. Nadeždino dalyvavimą remiantiems nepavyks nei skaistybės išsaugoti, nei vaikelio sulaukti. Bus tik gėda“, – negailėjo kritikos su Alfa.lt bendravęs filosofas.

Liko nepastebėtas ir dar vienas moralės požiūriu bene sunkiausias klausimas, kurį Alfa.lt įvardijo D. Savinas.

Jis atkreipė dėmesį, kad Vakarų žiniasklaida, skleidžianti informaciją ir vaizdus, kaip rusai renkasi atiduoti savo parašus už opozicijos kandidatą, pati sau neužduoda be galo svarbaus klausimo: kas nutiks visiems šiems žmonėms po „rinkimų“?

„Supraskite, kas vyksta. Pasirašyti atėjęs žmogus nurodo savo vardą, pavardę, adresą – visus asmens duomenis. Toliau šie dokumentai surenkami į vieną daiktą ir persiunčiami Rusijos centrinei rinkimų komisijai. O kur jie keliaus iš ten? Teisingai – FSB „čekistams“.

Pastariesiems net vargintis nereikės. Drąsą dar išsaugoje rusai patys pateikia saugumiečiams visą savo sąrašą. Mano asmenine nuomone, opozicijos veikėjai, saugiai gyvenantys Vilniuje, Paryžiuje arba Vašingtone ir raginantys žmones Rusijoje tai daryti, elgiasi mažų mažiausiai amoraliai“, – įvertino padėtį D. Savinas.