Olbrait - Serbiją sugriovusi piktoji Vakarų ragana

Šį pavasarį sukako dvidešimt metų nuo JAV karo Irake pradžios ir beveik ketvirtis amžiaus nuo tos dienos, kai NATO užpuolė Jugoslaviją. Pernai kovo 23 dieną, prieš eilines NATO agresijos Jugoslavijoje metines, mirė buvusi JAV valstybės sekretorė Madlena Olbrait (Madeleine Albright).

Ją galima pagrįstai laikyti tos agresijos idėjine įkvėpėja ir praktine vadove. „Serbijos budeliu" vadinama moteris buvo tapusi ir JAV agresyvios „Naujosios pasaulio tvarkos" simboliu.

Serbijoje žinia apie jos mirtį buvo sutikta įvairiomis emocijomis. Jas galima apibendrinti daina iš filmo „Ozo šalies burtininkas", kurią džiaugsmingai dainavo herojai, kai mirė piktoji Rytų ragana: „Ding-dong! Piktoji ragana mirė!" Serbai pagrįstai galėjo šiai dainai antrinti, nes velionę M.Olbrait kitaip, kaip tik „piktąja ragana", pavadinti ir negalima.

Tiktai ne Rytų, o Vakarų. Nors sakoma, kad kalbėti apie mirusį galima tik gerai arba nieko, čia ne tas atvejis. Tai - išimtis, nes kažką gero pasakyti apie velionę M.Olbrait tiesiog neįmanoma. Bet negalima ir nieko nesakyti.

Serbijos socialiniuose tinkluose po jos mirties pasirodė tokie komentarai: „Sakoma, kad negalima džiaugtis svetimu sielvartu, bet tegul ji atsako už kiekvieną nekaltą auką", „Tai atvejis, kai milijonai žmonių džiaugiasi svetima mirtimi".

„Tokiu atveju įprasta rašyti „mirė" ar „atgulė amžinam poilsiui", bet tai apie žmones, o M.Olbrait nudvėsė!" Autoriai priminė, kad nuo NATO bombų žuvo keli tūkstančiai civilių gyventojų, tarp jų - keli šimtai vaikų. „Tegul ją teisia Milica Rakič", - rašė žmonės, primindami tragišką trejų metukų mergaitės žūtį. Milica žuvo nuo NATO sviedinio, nukritusio Rakičių buto vonioje.

Daug kas pasaulyje mano, jog juodi velionės darbai taip ilgai šaukėsi Dievo keršto, kad vėžys, nuo kurio galiausiai mirė buvusi JAV valstybės sekretorė, yra tik maža dalis kančių, kurios jos laukia kitame pasaulyje.

Bene pagrindiniu M.Olbrait darbu, dėl kurio ji pateko į istoriją, buvo karas Jugoslavijoje. Oficialioje jos biografijoje, pateiktoje JAV Valstybės departamento svetainėje, tarp kitų nuopelnų minimas „sėkmingas lobizmas už NATO vadovaujamą karinę intervenciją".

Būtent ji, padedama įtakingo demokratų partijos senatoriaus Džo Baideno (Joe Biden), įtikino tuometinį prezidentą Bilą Klintoną (Bill Clinton) pradėti agresiją prieš Jugoslaviją.

Per 78 dienas trukusią „specialią karinę operaciją" Vakarų agresoriai įvykdė daugybę karo nusikaltimų. M.Olbrait ne tik atliko pagrindinį vaidmenį planuojant ir pradedant Jugoslavijos bombardavimą, bet paskui asmeniškai dalyvaudavo rengiant konkrečius bombardavimus, parenkant taikinius. Dėl to žuvo tūkstančiai žmonių, dėl radioaktyvių ginklų naudojimo žmonės Serbijoje iki šiol miršta nuo vėžio.

Štai kaip M.Olbrait atsilygino serbams už tai, kad jie kadaise išgelbėjo nuo Holokausto mažą mergaitę Mariją Janą Korbelovą, gimusią 1937 m. gegužės 15 d. Prahos žydų šeimoje!

Antrojo pasaulinio karo metu geraširdė serbų šeima, visiškai nepažįstami žmonės, priglaudė slėpdami nuo hitlerininkų Čekoslovakijos ambasados Belgrade spaudos atašė Jozefo Korbelio (Josef Korbel) dukterį.

Ta pati, kadaise serbų išgelbėta M.J.Korbelova (tapusi JAV piliete Madlena Olbrait) vėliau visą gyvenimą puoselėjo aršią neapykantą serbų tautai. Kas galėjo pagalvoti, kad iki gyvenimo pabaigos jos širdyje degs neapykanta ne naciams, o savo išgelbėtojams?! Kai degė jos nurodymu bombarduojamas Belgradas, M.Olbrait džiaugėsi kiekvienu bombos sprogimu!

Šioje istorijoje dar labiau jaudina tas faktas, kad tomis 1999 metų dienomis, kai Belgrade nuolat aidėjo oro pavojaus sirenos, ji gavo iš serbų šeimos laišką su klausimu: „Ką tu bombarduoji, Madlenka?" Prie laiško buvo pridėta jos vaikystės nuotrauka - maža žydų mergaitė, ta pati Madlenka - serbų šeimos, kuri ją išgelbėjo nuo Holokausto, namuose. Šį savo biografijos faktą ji nusprendė pamiršti visiems laikams. Kaip ir atsisakė grąžinti teisėtiems savininkams paveikslus, kuriuos jos tėvas kadaise išgabeno iš Prahos.

Serbijos gyventojams M.Olbrait vardas yra absoliutaus blogio sinonimas. Teko girdėti, kad daugelyje Belgrado namų, kavinių ir barų galima pamatyt smiginio lentą, kurioje taikiniu būna M.Olbrait nuotrauka.

Taip serbai ligi šiol „prisimena" kruvinąją JAV valstybės sekretorę, barbariškai bombardavusią jų miestus. 2000 m. rugsėjį Belgrado apygardos teismas pripažino M.Olbrait kalta dėl nusikaltimų Jugoslavijai ir už akių nuteisė „Piktąją Vakarų raganą" 20 metų kalėjimo.

Visai kitaip prisimena ją „kosovarai". 2019 m. birželį, atsidėkojant už Jugoslavijos bombardavimą, Prištinoje buvo atidengtas paminklas M.Olbrait. Paminklo atidengimo šventėje dalyvavo bombardavimo sumanytojai - M.Olbrait ir buvęs JAV prezidentas B.Klintonas.

Tuo metu (2019 m.) Kosovo prezidentu buvo Hašimas Tačis (Hashim Thaci), mafijozas pravarde „Gyvatė", kurio kadaise ieškojo Interpolas dėl prekybos narkotikais ir žmonių organais.

Tai patvirtina Hagos tribunolo prokurorė Karla del Pontė (Carla del Ponte), kuri savo knygoje „Medžioklė: Aš ir karo nusikaltėliai" teigia, kad tribunolas turėjo informacijos, jog 1999 m. vasarą „Kosovo išlaisvinimo armijos" teroristai sunkvežimiais į Albanijos šiaurę išvežė mažiausiai 300 pagrobtų serbų. Iš pradžių jie buvo laikomi Kukešo ir Tropos stovyklose.

Jaunus ir sveikus belaisvius apžiūrėjo gydytojai, jie buvo gerai maitinami ir nebuvo mušami, o paskui chirurgai jiems tiesiog išpjaudavo inkstus ir kitus organus, kurie vėliau per Rinaso aerodromą netoli Tiranos buvo gabenami į Europos klinikas. Tai patvirtino ir kitas prokuroras iš Šveicarijos - Dikas Martis (Dick Marty), kurio pranešimas Europos Taryboje sukėlė tikrą audrą.

Paskutiniuosius du savo gyvenimo dešimtmečius M.Olbrait nors jau „ilsėjosi ant laurų", vis tiek aktyviai dalyvavo politinėje veikloje, būdama Užsienio santykių tarybos valdybos nare bei svarbiausio dabartinės valdančiosios Demokratų partijos partinio instituto - Nacionalinio demokratijos instituto politine vadove. Būtent jos iniciatyva sukurta vadinamoji Demokratinė Bendrija, kuriai Lietuva vadovavo 2010-2011 metais.

Kai praėjusių metų gruodį Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė lankėsi Vašingtone, ten jai, pažymint jos veiklą „ginant demokratijos ir laisvės vertybes", buvo įteiktas Nacionalinio demokratijos instituto apdovanojimas „Už indėlį vystant demokratiją".

Dėkodama už gautą M.Olbrait vardo apdovanojimą, I.Šimonytė pažymėjo buvusios JAV valstybės sekretorės „įkvepiantį pavyzdį visiems, kovojantiems prieš tironiją ir už demokratiją pasaulyje".

Tarp kitų pensininkės M.Olbrait užimtų postų buvo vadovavimas jos pačios įsteigtai tarptautinei konsultacijų strateginiais klausimais bendrovei „Albright Stonebridge Group", buvimas Hagos pasaulinio teisingumo instituto patariamosios tarybos ir Pasaulio teisingumo projekto garbės pirmininke.

Be to, ji buvo neoficialia savo artimos draugės Hilari Klinton (Hillary Clinton) patarėja užsienio politikos klausimais. Dar vienas įdomus faktas apie M.Olbrait - jos pasisakymai Donaldo Trampo (Donald Trump) 2016 metų rinkiminės kampanijos metu. Ji pareiškė, kad bet kuri moteris, rinkimuose balsavusi už D.Trampą, keliaus į pragarą!

Nepatingėjau perskaityti M.Olbrait memuarus „Ponia valstybės sekretorė", kur ji ne kartą pabrėžė, kad intelektualiai didžiausią įtaką jai padarė Zbignevas Bžezinskis (Zbigniew Brzeziński), pagarsėjęs tokiais savo pasisakymais kaip „Naujoji pasaulio tvarka bus kuriama prieš Rusiją, ant Rusijos griuvėsių ir Rusijos sąskaita", arba „Rusai - nereikalinga tauta ir geriausia būtų, jei Rusijos apskritai nebūtų" ir t. t. Tereikia perskaityti jo knygą „Didžioji šachmatų lenta" ir viskas iš karto aišku. Joje nubrėžta Amerikos strategija, siekiant pasaulinio viešpatavimo.

M.Olbrait savo memuaruose rašo, kad su Z.Bžezinskiu susipažino, kai jis dėstė prestižiniame Velslio moterų koledže. Dirbdamas su ja Z.Bžezinskis skyrė jai „ypatingą dėmesį", o būsimoji „ponia sekretorė" labai įdėmiai klausėsi jo paskaitų. Vėliau Madlena dar labiau suartėjo su „geležiniu Zbigu" per draugystę su jo žmona.

Jų santykių kulminacija tapo maskarado vakarėlis Bžezinskių namuose, kai Zbigas ir Madlena suvaidino arklį. Bžezinskis tada buvo „pirmasis pilotas", o „ponia būsimoji sekretorė" - „antrasis pilotas", kaip ji pati tai aprašė.

Galima sakyti ir kitaip: Z.Bžezinskis buvo arklio galva, o M.Olbrait - kūnas. Situacija yra labai tiksli jų ir Amerikos valstybės santykių metafora. Šiuo atveju „arklys" yra Amerikos užsienio politika.

Jo „galva" Z.Bžezinskis nustatė kursą, o „korpusas", M.Olbrait ir kitų JAV valstybės sekretorių asmenyje, juo seka. Slidi tema, rizikinga metafora, tačiau M.Olbrait didžiuodamasi pateikia šią istoriją kaip geriausią savo draugystės ir politinio artumo su Z.Bžezinskiu įrodymą.

M.Olbrait puikiai įsidėmėjo savo mokytojo idée fixe panaudoti Amerikos galią strateginiams interesams ir „moralinėms vertybėms" stumti pasaulyje. Tai buvo vadinamosios „Olbrait doktrinos" esmė. Ji kartą labai aiškiai pasakė, kad JAV misija yra „keisti istoriją pagal Amerikos interesus ir idealus".

Volteris Aizeksonas (Walter Isaacson) įžymiajame žurnalo „Time" straipsnyje 1999 m. gegužės 9 d. taip apibūdino M.Olbrait doktriną: „Griežtai kalbantis, pusiau raumeningas intervencionizmas, tikintis jėgos panaudojimu -įskaitant tokią ribotą jėgą, kaip kad kalibruota oro galia, jeigu nėra nieko rimtesnio - siekiant paremti strateginių ir moralinių tikslų derinį".

Jugoslavijos bombardavimas 1999 m. buvo šios agresyvios doktrinos vizitine kortele. Kai JAV, prisidengdamos „taikos palaikymo misija", įsiveržė į Kosovą, kad „apsaugotų persekiojamą albanų mažumą", JAV politiniai sluoksniai tai pavadino „Madlenos karu". Net ir „Time" žurnalo straipsnis šitaip buvo pavadintas. Viršeliui korespondentai ją nufotografavo su JAV karinių oro pajėgų piloto striuke ir tokia išraiška, kaip pripažįsta memuaruose pati M.Olbrait, „kurios dauguma vaikų gali mirtinai išsigąsti".

M.Olbrait suvaidino ypač svarbų vaidmenį 1999 metų Rambouillet „taikos derybose" dėl Kosovo. Ji praktiškai jas sužlugdė, nes pažadėjo albanams po trejų metų surengti referendumą ir primygtinai reikalavo priimti vadinamąjį „B priedą" dėl serbų, kuris, net Vakarų analitikų teigimu, numatė Jugoslavijai okupacinį statusą.

Netrukus buvo pradėtas Belgrado bombardavimas. Po šešerių metų jos paklausė, ar 1999 m. ji būtų pasielgusi kitaip, ji atsakė, kad būtų „užėmusi dar net griežtesnę poziciją" ir „didžiuojasi daugeliu savo veiksmų Balkanuose".

Kas be ko, prieš pradėdami bet kokią karinę operaciją, Pentagonas ir CŽV visada iš anksto apskaičiuoja, kokią realią naudą bus galima gauti ją baigus.

Svarbu, kad valdžioje tuose kraštuose atsidurtų tinkami žmonės, kurie „kovotų už demokratiją" ir leistų savo vakarykščiams globėjams bei gynėjams gauti „riebiausius kąsnius". Tokios politikos įrodymu gali būti tai, kad M.Olbrait tapo didžiausio Kosovo mobiliojo ryšio operatoriaus savininke!

Be to, nuo Serbijos atplėštame Kosove įkurta bene stambiausia amerikiečių karinė bazė už JAV ribų - „Camp Bondsteel". Ji užima 360 tūkstančių kvadratinių metrų teritoriją, joje dislokuota apie 7000 kariškių. NATO aviacija „įvedė taiką" Jugoslavijoje 1999 metais, visų pirma tam, kad įkurtų ten Amerikos karinę bazę.

Karinės bazės Kosove projektas atsirado gerokai prieš tai, kai 1999 m. kovo 24 d. pirmoji NATO raketa buvo paleista į Serbiją. JAV armijos pulkininkas Robertas Makliuras (Robert McClure), dalyvavęs bazės statyboje, vėliau parašė išsamų straipsnį apie šią unikalią patirtį ir nepamiršo paminėti, jog „inžinerinis operacijos Kosove planavimas prasidėjo prieš kelis mėnesius iki numetant pirmąją amerikiečių bombą".