Indijos bendrovė „Tata Steel” praėjusią savaitę patvirtino, kad jos pagrindinėje būstinėje Port Talbote Velse išnyks net 2 800 darbo vietų.
Tata taip pat paskelbė, kad iki 2027 m. uždarys abi anglimi kūrenamas aukštakrosnes ir pakeis jas mažai anglies dioksido išmetančiomis elektrinėmis lankinėmis krosnimis, kurioms prižiūrėti reikės daug mažiau darbuotojų.
Didžiosios Britanijos valstybė skirs 500 mln. svarų sterlingų, o bendra projekto kaina, pasak „Tata”, siekia 1,25 mlrd. svarų sterlingų.
Tai jokiu būdu nėra panašių įrenginių pakeitimas panašiais, tai yra visai kitoks atvejis. Port Talbote esančiose anglimis kūrenamose aukštakrosnėse lydomas švarus plienas, kuris naudojamas daugelyje kitų pramonės šakų, įskaitant Didžiosios Britanijos automobilių pramonę.
Tuo tarpu lankinės krosnys negali gaminti pirminio plieno, o tik jį perlydyti. Galutinis produktas gaminamas su palyginti dideliu kiekiu priemaišų, todėl jis gali būti ne tokios kokybės, kokios ieškote, ir netinkamas naudoti sunkiojoje pramonėje, pavyzdžiui, statybose ir gynybos pramonėje.
Vyriausybės remiamas „Tata” sprendimas neliko nepastebėtas: kritikos netrūko. Leiboristų partijos parlamento narys Stephenas Kinnockas iš Aberavono, kur yra Port Talboto gamykla, perspėjo, kad Jungtinė Karalystė „taps priklausoma nuo importo iš šalių, kurių vyriausybės ne visada rūpinasi britų interesais”.
Profesinės sąjungos jam pritaria, teigdamos, kad ilgainiui dėmesys importui taps nacionalinio saugumo klausimu. Laikraštis „The Independent” praneša, kad dėl šio sprendimo Jungtinė Karalystė taps pirmąja G20 šalimi, netekusia aukščiausios klasės plieno gamybos pajėgumų.
Visa ši kritika yra labai tinkama ir pagrįsta. Tačiau ji neatsako į pagrindinį klausimą: kodėl JK vyriausybė sąmoningai siekia deindustrializacijos?
Kaip teigė „The Telegraph” apžvalgininkė Allison Pearson, „gali net atrodyti, kad šaliai vadovauja penktoji kolona, kuri planuoja neišvengiamą jos žlugimą”.
Iš tiesų, kaip matyti iš Port Talboto sprendimo, mūsų elitas pasiryžęs išnaikinti Britanijos pramonę. Jau matėme, kad vyriausybė nurodė nubausti automobilių pramonę už tai, kad ji negamina pakankamai elektromobilių.
Tradicinių šildymo katilų gamintojai taip pat turės mokėti baudas, jei nepagamins pakankamai elektrinių šilumos siurblių. Jau girdėjome, kaip leiboristai pasižadėjo neišduoti licencijų naujai naftos ir dujų žvalgybai Šiaurės jūroje. Matėme, kaip visos pagrindinės partijos susivienijo, kad uždraustų hidraulinį skaldymą (skalūnų dujų gavybą).
Tačiau mūsų elito noras deindustrializuotis ir aukoti darbo vietas bei gyvybiškai svarbias pramonės šakas jokiu būdu nėra penktosios kolonos sąmokslas. Tai yra nepasiekiamo „nulinės taršos” tikslo siekimo pasekmė.
Štai kodėl mūsų politikai ir pramonės lyderiai uždaro pirminio plieno gamybos pajėgumus ir kenkia naftos ir dujų pramonei. Jie šventai tiki, kad veda Jungtinę Karalystę į pergalę kovoje dėl išlikimo prieš klimato apokalipsę.
Juk jei kas nors iš tiesų įsitikinęs, kad jei nepavyks sumažinti išmetamo anglies dioksido kiekio, pasauliui ateis galas, vargu ar jis nerimauja dėl grėsmės darbo vietoms ar britų tautos saugumo.
Nesvarbu, kad daugiau kaip 40% elektros energijos JK lanko krosnyse vis dar gaminama dujomis kūrenamose elektrinėse. Ir nesvarbu, kad plienas, kurį importuosime iš Kinijos ar Indijos, vis dar bus lydomas anglimi kūrenamose krosnyse. Svarbu, kad mūsų elitas ką nors darytų ir parodytų, jog nesėdi rankų sudėjęs ir nekovoja su klimato kaita.
Įmonių vadovams, parlamentarams ir biurokratams klimato „nulinė tarša” yra svarbiausias tikslas, užgožiantis visa kita. Dabar atėjo laikas pasipriešinti jų pavojingiems ir neapgalvotiems sumanymams.
Rašyti komentarą