Neoliberalai vos nepražudė Islandijos

Prie ko veda neoliberalizmas

Nepaisant taikaus pobūdžio, „revoliucija" iš pagrindų supurtė šalį.

Prieš daugiau negu 10 metų spalio 23-ąją po referendumo turėjo būti pakeista šalies Konstitucija. Referendumas tapo baigiamuoju visuomenės kovos, vestos nuo 2008 m., akordu.

Beje, viena pirmųjų apie tai prabilusi amerikiečių žurnalistė Dina Straiker (Deena Stryker) savo publikacijoje „Islandija turi būti naujienose, bet jos ten nėra" nurodė, kad šalis priklauso ES ir ji patyrė bankrotą.

Ši informacija nėra visai teisinga, nes, nors Islandija ir yra pateikusi paraišką stojimui į ES, aljansui ji vis dar nepriklauso. Taip pat šalis nepatyrė bankroto, nors stovėjo ant jo slenksčio.

Kaip viena turtingiausių pasaulio valstybių su savo „efektyviausia" neoliberalia ekonomika iki to nusirito? 2003 m. visi šalies bankai buvo privatizuoti, o svajojant pritraukti investicijas iš užsienio bei siekiant mažinti išlaidas, buvo pereita prie internetinės bankininkystės.

Planas pavyko ir šalis pritraukė daugybę smulkių anglų ir olandų investuotojų.

Ekonomika, neoliberalų požiūriu, klestėjo, tačiau jie „pamiršo" vieną svarbią detalę - kuo daugiau investicijų buvo pritraukiama, tuo greičiau augo bankų išorės skola.

2003 m. Islandijos įsiskolinimas siekė 200 proc. BVP, 2007 m. - jau 900 proc. Pasaulinė finansų krizė 2008 m. pribaigė „klestinčią" islandų ekonomiką.

Trys „banginiai" ir demokratija

2008 m. spalį trys pagrindiniai Islandijos bankai („Landbanki", „Kepthing", „Glitnir") patyrė bankrotus ir buvo nacionalizuoti, o jų milžiniškos skolos perleistos Islandijos gyventojams. Bendra skola siekė daugiau nei 3,5 mlrd. eurų, tad kiekvienam šalies gyventojui teko po daugiau nei 15 tūkst. eurų skolos.

Kronos kursas euro atžvilgiu smuko 85 proc. Štai tuomet ir buvo prisiminta, kad šalyje galioja demokratija - islandai išėjo į gatves protestuoti prieš krizę sukėlusius bankininkus bei jiems talkinusius politikus.

Galutinai sąžinės nepraradusi Vyriausybė atsistatydino ir 2009 m. balandį įvyko nauji rinkimai. Į valdžią atėjo kairioji koalicija, kuri pasmerkė neoliberalią ekonominę sistemą, bet tuoj pat sutiko su Pasaulio banko ir ES reikalavimais padengti žlugusių bankų skolas.

Naujosios valdžios požiūris, kad vieni privatūs asmenys (visuomenė) turi mokėti už kitų privačių asmenų (bankininkų) kompetencijos stygių, o duoklė turi būti užkrauta visai šaliai, sukėlė dar didesnį islandų nepasitenkinimą ir tapo naujų protestų priežastimi.

Prezidentas Olafas Raganaras Grimsonas (Olafur Ragnar Grimsson) atsisakė ratifikuoti parlamento priimtą įstatymą, pagal kurį visi piliečiai būtų tapę atsakingi už bankininkų skolas, ir sutiko pravesti referendumą.

Tai užkliuvo „demokratiškiems Vakarams", kurie ėmė spausti Islandiją.

Didžioji Britanija ir Olandija grasino: jeigu piliečiai nepadengs bankininkų įsiskolinimų, šalis sulauks sankcijų ar net bus izoliuota. Atskirai Londonas pažadėjo įšaldyti šalyje saugomas islandų lėšas. Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) grasino nutraukti bet kokią pagalbą.

Bet islandai gąsdinimas nepasidavė. Prezidentas O.R.Grimsonas tuomet perspėjo, kad nepriėmę „draugų" ultimatumo jie taps „Šiaurės Kuba", o priėmę - „Šiaurės Haičiu" (arba izoliuota, arba nuskurdinta valstybe).

Šalį išgelbėjęs referendumas

2010 m. kovą įvyko referendumas, kurio metu 93 proc. jo dalyvių pasisakė prieš skolų Olandijai ir Didžiajai Britanija grąžinimą. TVF iš karto įšaldė šalies kreditavimą, tačiau islandų tai nesustabdė. Šalyje buvo inicijuotas baudžiamasis krizės „autorių" persekiojimas.

Interpolas išdavė buvusio banko „Kaupthing" prezidento Sigurdo Einarsono (Sigurður Einarsson) arešto orderį. Kiti, prie žlugimo prisidėję bankininkai, skubiai paliko šalį.

Toliau buvo žengtas naujas žingsnis - nuspręsta priimti Konstitucijas pataisas, išlaisvinančias šalį iš tarptautinių finansų ir virtualių pinigų valdžios. Teigiama, kad projektą rengė visi islandai, tačiau tai nėra visai tiesa.

Pradinį projektą rengė 7 profesionalai, o į Konstitucinę tarybą iš 522 suaugusių piliečių buvo išrinkti 25, jokioms partijoms nepriklausantys paprasti islandai. Tuomet prasidėjo kelias savaites trukęs visuotinis projekto aptarimas.

Galiausiai, įvertinus gautus pasiūlymus ir atsižvelgus į pastabas, 25 Tarybos nariai pateikė finalinę pataisų versiją ir nubalsavo už tai, kad darbas su pagrindiniu įstatymu būtų užbaigtas.

„Mes, Islandijos žmonės, norime sukurti teisingą visuomenę, kur kiekvienas iš mūsų prie bendro stalo turės lygias teises", - taip prasideda Islandijos Konstitucija. Jos pataisų projekte nurodoma, kad visi gamtos ištekliai priklauso tik šalies visuomenei.

Ypač įdomus yra straipsnis „Atvira informacija ir tiesa", kuris įpareigoja valdžią suteikti visuomenei priėjimą prie visų darbinių dokumentų, nesudarančių valstybės paslapties.

Taip pat pagrindinis šalies įstatymas įpareigoja valdžia dirbti ne tik žmonių, bet ir Žemės bei biosferos labui ir rūpintis gyvūnų teisėmis.

Įdomu tai, kad idėja - tobulinti Konstituciją - nepatiko vietos dešiniesiems ir konservatoriams, todėl jie bei jų rinkėjai nedalyvavo nei jos rengime, nei balsavime dėl pokyčių.

Kita vertus, tai lėmė, kad į 2012 metų spalio 23 d. referendumą atėjo 66 proc. balso teisę turinčių islandų ir 80 proc. nubalsavo už pokyčius.

Tai yra, demokratija pagaliau suveikė taip, kaip ji ir turi veikti (palyginimui, dabartinį Seimą Lietuvoje išrinko tik 47 proc. balso teisę turinčių asmenų).

Taigi, kai savo valią išdrįso pareikšti didžioji šalies gyventojų dalis, Konstitucijoje vietoje „panacėja" turėjusios tapti privatizacijos atsirado išteklių nacionalizavimas, įpareigojimas valdininkams dirbti skaidriai ir vadovautis demokratiniais principais.

Matyt, būtent to ir bijo įvairios neoliberalų vyriausybės, todėl islandų istoriją jos linkusios pamiršti, nors konstitucinės pataisos, už kurias nubalsavo dauguma šalies gyventojų, vis dar neįsigaliojo.

Reikalas tas, kad jau 2013 m. valdžią gavo reformos priešininkai, todėl jie nusprendė nepaisyti tautos valios. Kita vertus, projektas yra tik įšaldytas, todėl, labai tikėtina, jog vieną dieną jis bus realizuotas.