Mūšis dėl Mėnulio; kaip Rusijos fiasko ir Indijos sėkmė gali pakeisti lenktynes kosmose
Jos misija žlugo, o Indija šiandien, rugpjūčio 23 d., sėkmingai išlaipino savo aparatą.
Kas žinoma apie "Chandrayaan-3" misiją
"Chandrayaan-3" yra trečioji Indijos kosmoso tyrimų organizacijos automatinė tarpplanetinė stotis (AIS). Misija buvo paleista liepos 14 d. iš kosmodromo Šriharikotos saloje.
Po trijų savaičių erdvėlaivis pakilo į artimojo Mėnulio orbitą, o rugpjūčio 17 d. nusileidimo modulis atsiskyrė nuo skriejančio modulio.
Šiandien nusileidimo modulis kartu su Mėnulio roveriu "Pragyan" nusileido ant Žemės palydovo paviršiaus.
Tikimasi, kad "Chandrayaan-3" veiks dvi savaites.
Stotyje bus atliekama eilė eksperimentų, įskaitant Mėnulio paviršiaus mineralinės sudėties spektrometrines analizes.
Iš pradžių paleidimas buvo planuotas 2020 m., tačiau data kelis kartus buvo atidėta.
Apskaičiuota, kad projektas kainuos 90 mln. dolerių. Pažymėtina, kad Indija tapo ketvirtąja šalimi pasaulyje po JAV, SSRS ir Kinijos, atlikusia minkštąjį nusileidimą Mėnulyje.
Ankstesni bandymai
Pirmąją misiją "Chandrayaan-1" Indija pradėjo 2008 m.
Tai buvo 1 300 kg sverianti kubo formos stotis, kurios kraštinė siekė 1,5 m. Joje buvo keliolika prietaisų: 6 Indijos ir 6 Europos kosmoso agentūros, NASA ir Bulgarijos mokslų akademijos prietaisai, skirti tiksliai išmatuoti kosminę spinduliuotę aplink Mėnulį.
"Chandrayaan-1" buvo paleistas ieškoti mineralų ir ledo atsargų Mėnulio poliariniuose regionuose ir sudaryti trimatį paviršiaus žemėlapį.
Programoje taip pat dalyvavo smūginis zondas su masės spektrometru, aukščiamačiu ir vaizdo kamera. Jo kietojo nusileidimo duomenys buvo naudojami apskaičiuojant galutinę dabartinio modulio trajektoriją.
Misijos "Chandrayaan-2" metu buvo mėginama 2019 m. nusileisti į Mėnulį. Tačiau likus kelioms minutėms iki nusileidimo ryšys su juo nutrūko.
"Mes priartėjome labai arti, tačiau turime įveikti daugiau žemės. Mūsų ryžtas paliesti Mėnulį tapo dar stipresnis", - tuomet sakė Indijos ministras pirmininkas Narendra Modi.
Kodėl verta skristi į Mėnulį
Dėl Mėnulio pietinio ašigalio vyksta dar vienos kosminės lenktynės, nors jos labai skiriasi nuo Šaltojo karo laikų varžybų tarp JAV ir SSRS.
Dabar JAV, Kinija, Rusija ir Indija siekia ten įsitvirtinti.
Manoma, kad pietiniame ašigalyje yra ledo atsargų. Ir mums reikia išsiaiškinti, ar jie gali suteikti vandens ir kuro būsimoms ekspedicijoms.
Vandens sudedamosios dalys - deguonis ir vandenilis - galėtų būti naudojamos kaip raketinis kuras.
JAV ketina vėl siųsti žmones į Mėnulį 2024 arba 2025 m. Šiuo atžvilgiu programa "Artemis" yra baigiamajame etape.
Po kelerių metų po amerikiečių ketina siųsti pilotuojamą erdvėlaivį ir Kinija.
Atkreipkite dėmesį, kad misijose į Mėnulį yra du pavojingiausi momentai - paleidimas iš Žemės ir nusileidimas.
Per pastaruosius ketverius metus buvo trys bandymai. Indijos "Chandrayaan-2", taip pat Izraelio pelno nesiekiančios organizacijos ir Japonijos bendrovės aparatai sėkmingai manevravo Mėnulio orbitoje, tačiau nesėkmingai nusileido į paviršių.
Rusijos pasirengimas užsitęsė dešimtmečius
Rusijos tarpplanetinės stoties projektas pradėtas įgyvendinti dar 1997 m. Paleidimas buvo planuotas 2000 m., tačiau dėl įvairių priežasčių ne kartą buvo atidėtas. Nuo pat pradžių sumanymas susidūrė su techninėmis ir finansinėmis problemomis.
2005 m. projektas pavadintas "Luna-Glob".
Erdvėlaivis buvo sukurtas pagal "Phobos-Grunt" platformą, pagal kurią buvo numatyta nusileisti ant Fobo, natūralaus Marso palydovo.
2011 m. po paleidimo sugedo varomoji sistema ir erdvėlaivis nukrito į Ramųjį vandenyną. Dėl to buvo peržiūrėta "Mėnulio politika" ir projektas buvo pervadintas į "Luna-25".
Pavadinimas susijęs su sovietų kosminės programos tęstinumu: paskutinė prieš tai automatinė stotis "Luna-24" į Žemės palydovą iškeliavo 1976 m.
Paleidimas buvo planuotas 2014 m., tačiau buvo atidėtas dėl Vakarų sankcijų už invaziją į Ukrainos Krymą ir Donbasą.
Pavyzdžiui, dėl apribojimų AMS neteko europinės navigacijos kameros "Pilot-D", reikalingos treniruotis išmaniajam nusileidimui būsimoms misijoms.
Praėjus kelioms savaitėms po visiškos invazijos į Ukrainą 2022 m., Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė apie Mėnulio programos atnaujinimą.
Konkrečiai jis norėjo atsakyti į "kosmoso tyrimų iššūkius ir gauti naudos Žemėje".
Galiausiai Rusija paleido tarpplanetinę stotį iš Vostočnyj kosmodromo (Amūro sritis) 2023 m. rugpjūčio 11 d., praėjus 47 metams po sovietinės "Luna-24".
Bandymas aplenkti Indiją patyrė fiasko
Rusijos misiją sudarė keturi komponentai: erdvėlaivis "Luna-25", raketa "Sojuz-2.1b" ir kosminis kompleksas, antžeminis valdymo kompleksas ir antžeminis mokslinis kompleksas.
Planuota, kad pirmiausia bus išsiųstas nusileidimo aparatas, o po kelerių metų - orbitinis aparatas.
Nusileidimo modulis "Luna-25" turėjo tyrinėti pietų ašigalį, ieškodamas vandens, įskaitant kriogeninį gręžimą iki dviejų metrų gylio.
Buvo nurodyta, kad jo veikimo trukmė - ne mažiau kaip vieneri metai.
Paleidžiant automatinę stotį, raketa nešėja veikė įprastai, nukreipdama ją į skrydžio trajektoriją Žemės palydovo link.
Į Mėnulio orbitą ji įskriejo rugpjūčio 16 d., po to pavyko nusiųsti kelias nuotraukas, tarp jų - pietinio poliarinio kraterio Zeemano atvirkštinėje pusėje.Mūšis dėl Mėnulio.
Kaip Rusijos fiasko ir Indijos sėkmė gali pakeisti pusiausvyrą kosmose
Po dviejų dienų varikliai atliko orbitos korekciją, kad būtų užtikrintos geriausios sąlygos prieš paleidimą sudarytai trajektorijai.
Tačiau jau rugpjūčio 19 d. nutrūko ryšys. Prieš tai buvo atlikta dar viena korekcija, kurios metu susidarė "nenormali situacija".
Bandymai atkurti ryšį buvo nesėkmingi, ir "Luna-25" nukrito 1,7 km/s greičiu.
Preliminariais duomenimis, 42 km ilgio krateryje Pontekulan G, esančiame Mėnulio pietrytinės pusiaujo pusiaujo pusės matomos pusės pietrytinio galo srityje.
Sugedimo priežastys
Kai kuriais duomenimis, apskaičiuoti "Luna-25" parametrai pradėjo skirtis nuo nominaliųjų dar prieš pereinant į priešsrovinę orbitą.
Tikėtina, kad jei perėjimas būtų buvęs atidėtas, aparatą būtų buvę galima išgelbėti.
Rusijos žiniasklaida, remdamasi keliais "Telegram" kanalais, rašė, kad aparatas esą galėjo gauti pusantro karto didesnį stabdymo impulsą nei apskaičiuotasis, o tai lėmė susidūrimą su paviršiumi.
Pasak "Roscosmos" vadovo Jurijaus Borisovo, "Luna-25" nukrito, nes laiku neišjungė variklio.
"Įsijungė varikliai, kurie turėjo pataisyti ir išvesti aparatą į prieš nusileidimą esančią orbitą.
Deja, variklio išjungimas įvyko ne normaliai pagal ciklogramą, o pagal laiko atkarpą", - sakė jis.
Dėl to vietoj būtinų 84 sekundžių variklis veikė 127 sekundes, po kurių aparatas "perėjo į neuždarytą Mėnulio orbitą" ir trenkėsi į Mėnulio paviršių
.Nenormalaus variklio veikimo priežastys tiriamos.
Dar viena priežastimi J. Borisovas laiko tariamą pertrauką praėjus beveik 50 metų nuo paskutinės sovietų misijos starto.
Kartu jis mano, kad, nepaisant nesėkmės, Rusija "įgijo neįkainojamos patirties" skrisdama į Mėnulį ir pasiekdama arti Mėnulio esančią orbitą.
Kaip keisis pusiausvyra kosmose
Lenktynėse dėl Mėnulio pietinio ašigalio svarbiausia yra pinigai, o ne mokslo pasiekimai ir nacionalinio prestižo didinimas.
Tikimasi, kad misijos "Chandrayaan-3" sėkmė sukels kylančios Indijos kosmoso pramonės suklestėjimą.
Ministro Pirmininko Narendros Modi iniciatyva šalis ketina atverti šį sektorių užsienio investicijoms, nes siekia per 10 metų penkiskart padidinti savo užimamą kosminių skrydžių į kosmosą rinkos dalį.
Dabar Indijos sektorius pasinaudos savo konkurencingos inžinerijos reputacija.
Palyginimui, NASA Mėnulio programai "Artemis" planuoja išleisti apie 93 mlrd. dolerių.
"Kai tik misija pavyks, pakils visų su ja susijusių asmenų žinomumas.
Ją stebint visam pasauliui, niekas nebežiūrės į ISRO (Indijos kosmoso tyrimų organizaciją, - red.) kaip į izoliuotą", - agentūra "Reuters" citavo Gynybos studijų ir analizės instituto Naujajame Delyje konsultantą Ajay Lele.
"Kai tik misija pavyks, padidės visų su ja susijusių asmenų žinomumas.
Kadangi ją stebi visas pasaulis, niekas nematys, kad ISRO (Indijos kosmoso tyrimų organizacija, - red.) yra izoliuota", - "Reuters" citavo Gynybos studijų ir analizės instituto Naujajame Delyje konsultantą Ajay Lele.
Nors nėra garantijų, kad Mėnulio pietiniame ašigalyje bus reikalingų išteklių, Indija galės gauti kitos naudos. Dabar ji turi galimybę įsitvirtinti kosmose.
Pasak buvusio Pentagono pareigūno ir Amerikos užsienio politikos tarybos vyresniojo bendradarbio Peterio Garretsono (Piterio Garretsono), pasaulis visada Indiją laikė silpna kosmoso šalimi, tačiau dabar pasitikėjimas išaugo.
"Jei Indijai pavyks pasiekti sėkmę ten, kur Rusijai nepavyko, tai reikš naują hierarchiją kosmose.
Tai bus ženklas, kad į pasaulinę areną įžengė naujas žaidėjas... ir pasikeis mūsų požiūris į Rusijos pasiekimus ir technologines žinias", - eksperto žodžius citavo "Politico".
Svarbus privalumas - dalyvavimas kosmoso rinkoje.
Liepos mėnesį Indija tapo 26-ąja programos "Artemis", pagal kurią glaudžiai bendradarbiauja kosmoso agentūros ir bendrovės visame pasaulyje, dalyve. Tačiau ne su Rusija.
"Roskomos" teigia, kad sieks paleisti "Luna-26" ir "Luna-27", tačiau ekspertai abejoja jos galimybėmis finansuoti misijas.
Faktas tas, kad joms skirtas biudžetas buvo apkarpytas dar prieš visišką invaziją į Ukrainą. O kadangi Maskvos prioritetai susieti su karu, tolesni paleidimai į Mėnulį atrodo labai mažai tikėtini.
"Misijos ("Luna-25", - red.) nesėkmė gali būti smūgis Vladimirui Putinui, kuris Rusijos pasiekimus kosmose naudojo kaip neatsiejamą savo valdžios dalį.
Tai Kremliaus naratyvo, kad Rusija yra didi tauta, kurią stabdo kolektyviniai Vakarai, neva pavydintys ir gąsdinantys jos galimybėmis, dalis", - rašė "The New York Times".
Šaltinis: rbc.ua
Rašyti komentarą