Mokslininkai Mėnulyje rado granito: kodėl tai nustebino

Analizė rodo, kad tai giliai palaidota milžiniška sukietėjusios magmos (arba batolito) masė, nusėdusi maždaug prieš 3,5 mlrd. metų.

Žemėje tai stebime gana dažnai, tačiau planetų mokslininkai nekantriai laukia, kada galės tai stebėti Mėnulyje.

Apie tai rašo "Science Alert", remdamasis žurnale "Nature" paskelbtu tyrimu.

"Bet koks didelis granito telkinys, kurį randame Žemėje, maitino didelį ugnikalnių telkinį, panašiai kaip šiandien didelė sistema maitina Kaskadinius ugnikalnius Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose.

Batolitai yra daug didesni už paviršiuje esančius ugnikalnius, kuriuos jie maitina.

Pavyzdžiui, Siera Nevados kalnai yra batolitai, likę nuo prieš daugelį metų JAV vakaruose egzistavusios ugnikalnių grandinės, - pasakoja planetologas Matthew Sigleris iš Pietų metodistų universiteto ir Planetų mokslo instituto.

Granito gausu Žemėje, tačiau kitur Saulės sistemoje jis itin retas, nes jam susidaryti reikia ypatingų sąlygų.

Šios sąlygos apima didelius skysto vandens kiekius ir plokščių tektoniką, kuri padeda išlydyti ir perdirbti planetos plutos medžiagą.

Granitui susidaryti reikia daugiapakopio bazalto uolienų perlydymo arba kristalų frakcionavimo skystame bazalte.

Tačiau Mėnulyje nėra nei skysto vandens, nei plokščių tektonikos.

Tačiau po vulkanine sritimi netoli šiaurinio ašigalio, esančia Mėnulio reversinėje pusėje, vadinamoje Komptono-Belkovičiaus, Kinijos orbitiniuose aparatuose "Chang'e-1" ir "Chang'e-2" esantys mikrobangų prietaisai aptiko kažką keisto.

Jie aptiko anomalią šilumą, maždaug 20 kartų didesnę nei vidutinė Mėnulio aukštumose.

Tyrėjai galėjo išanalizuoti viešai prieinamus Kinijos nacionalinės kosmoso administracijos duomenis ir rezultatai juos nustebino.

"Nustatėme, kad vienas iš įtariamų ugnikalnių, žinomas kaip Komptono-Belkovičiaus, visiškai švyti mikrobangų diapazone.

Tai reiškia, kad jis karštas nebūtinai paviršiuje, kaip matome infraraudonųjų spindulių diapazone, bet po paviršiumi.

Vienintelis būdas tai paaiškinti - papildoma šiluma, sklindanti iš kažkur po objektu, iš gilesnės Mėnulio plutos.

Taigi Komptono-Belkovičiaus, laikomo ugnikalniu, apačioje taip pat slepiasi didelis šilumos šaltinis", - sako Ziegleris.

Komptono-Belkovičiaus zonoje aptikta anomali šiluma / Siegler/Nature infographic

Komptono-Belkovičiaus zona išsiskiria tuo, kad joje gausu torio - radioaktyvaus skilimo produkto.

Sieglerio ir kolegų atlikta analizė rodo, kad granito matricoje esantys radioaktyvūs elementai tikriausiai yra po ja esančios šilumos šaltinis.

Ši granito matrica taip pat yra daug didesnė, nei tikėjosi mokslininkai, - maždaug 50 kilometrų skersmens.

Mokslininkai teigia, kad tai rodo, jog išsivysčiusi magmos kanalų sistema yra daug didesnė, nei tikėtasi Mėnulyje.

Tokiai didelei sistemai reikia vieno iš trijų dalykų: didelio mantijos plūgo (arba pliumo), maitinančio magmą iš Mėnulio vidaus; anomaliai drėgnos kišenės Mėnulio viduje šioje vietoje; arba elementų srities, kuri gali suteikti pakankamai radiogeninės medžiagos, kad susidarytų reikiamas šilumos kiekis nuosekliam perlydymui.

Visi trys reiškia didelio masto Mėnulio sudėties neatitikimus, kuriuos reikia paaiškinti.

"Jei nėra vandens, granitui susidaryti reikalingos ekstremalios situacijos. Taigi čia turime sistemą, kurioje nėra vandens ir plokščių tektonikos - bet turime granito.

Ar Mėnulyje buvo vandens - bent jau šioje vietoje? O gal tiesiog buvo itin karšta?" - sako Sigleris.