Kremliaus scenarijai Baltarusijai: galutinė okupacija ar hibridinis ginklas prieš Baltijos šalis?

Šiandien gudų „Batka“ vaizduojasi esąs svarbiu Rusijos sąjungininku ir leidžia sau laidyti juokelius apie tai, kaip Rusijai „trūksta kiaušinių“. Kaip Alfa.lt sakė Saro universiteto (Vokietija) dėstytojas, istorikas ir apžvalgininkas Aleksandras Fridmanas, Kremlius jau priprato prie A. Lukašenkos spektaklių ir gali juos toleruoti, kai to reikalauja aplinkybės. „A. Lukašenkai neįtikėtinai sekėsi visus jo karjeros metus. Tačiau sėkmė, kaip ir Kremliaus kantrybė, nėra begalinė“, – sakė A. Fridmanas.

– Nuo Jevgenijaus Prigožino maišto dienų Rusijos informacinėje erdvėje beveik visai nutilo kalbos apie Gudijos „integraciją“ į vadinamąją sąjunginę valstybę. Retai bepamatysi juokelių apie A. Lukašenką. Tai reiškia, kad šiuo metu jo pozicijos Rusijos atžvilgiu yra kiek sustiprėjusios?

– Toks informacinis štilis tikrai pastebimas. J. Prigožino maištas ir vėliau vykę antisemitiniai pogromai Dagestane parodė, kad V. Putino režimas ne taip puikiai viską kontroliuoja, kaip manyta, žiūrint iš užsienio.

A. Lukašenka sustiprino savo pozicijas parodęs, kad gali būti Maskvai svarbus, iškilus neeilinėms situacijoms, be to, žinodamas, kiek Maskvai svarbi Gudijos kontrolė, rodo, kad gali valdyti padėtį vietoje. Jis rodo Rusijai, kad pasirengęs visokeriopai jai padėti, o mainais reikalauja viešos pagarbos, kurią gauna.

2020 m. jis klūpėjo prieš Kremlių ant kelių, o dabar jaučiasi tvirčiau. Visos priklausomybės liko – ekonominė, karinė, politinė… Tačiau jo įvaizdis pagerėjo. Jau seniai nebuvo tokių apklausų Rusijoje kaip praeitų metų pabaigoje, kai A. Lukašenka užėmė antrą vietą „metų žmogaus“ nominacijoje po V. Putino.

Maskva per ilgą laiką priprato prie A. Lukašenkos išsišokimų ir kartais leidžia juos daryti, nes, net ir nebūdamas absoliučiai klusniu vasalu, jis yra „saviškis“.

Vakarai 2023 m. taip pat ėmė kreipti daugiau dėmesio A. Lukašenkai dėl branduolinio ginklo dislokavimo ir jo artumo V. Putinui klausimais. Taigi, Rusijoje jis padidino tai, ką vadintume įtaka, o Vakaruose vėl atkreipė į save dėmesį. Juk Vakaruose apie jį vėl pradėta kalbėti taip, kaip jis save ir pateikia – neva neutraliu taikdariu.

– Visais A. Lukašenkos ir V. Putino metais pirmasis nuolat mainė viešą poziciją. Kai jam reikėjo ko nors prašyti – elgėsi kaip padlaižys vasalas, o kai tik pajusdavo laisvesnes rankas – kaip sąjungininkas, ką daro kaip tik dabar.

– Jis sau leidžia daug ir Rusija tai pakenčia. Pavyzdžiui, A. Lukašenka nuolat vadina karą Ukrainoje karu, o ne rusišku specialiosios operacijos variantu. Tuo pat metu A. Lukašenka visai nevengia transliuoti kitų rusiškų postulatų. Pastaruoju metu net ir beveik vien A. Lukašenkos poziciją atspindinti Gudijos propaganda laisvai skleidžia „rusų pasaulio“ idėjas, sumaišytas su kritika Rusijai, kurių jis nelabai leido kurį laiką po 2020 metų. Dabar gi Minsko propagandininkai leidžia sau senas klišes iš serijos „mes lyg ir viena šalis“, bet Gudija daug ką susitvarko geriau.

Manau, kad Maskva per ilgą laiką priprato prie A. Lukašenkos išsišokimų ir kartais leidžia juos daryti, nes, net ir nebūdamas absoliučiai klusniu vasalu, jis yra „saviškis“, ir kai tikrai reikia, padaro viską, kaip reikia.

– Rusijos pozicijos kliba Kaukaze, bet lieka stabilūs ryšiai su posovietinėmis šalimis Vidurio Azijoje. Kaip šiame kontekste A. Lukašenka atrodo, palyginti kad ir su Kazachstano prezidentu Kasymu Tokajevu?

– Vidurio Azijoje situacija kitokia. K. Tokajevas ar ilgiausiai valdžioje esantis Tadžikistano diktatorius Emomali Rachmonas pažįsta V. Putiną nė kiek ne trumpiau nei A. Lukašenka. Tačiau santykių distancija yra daug didesnė. Jie mėgsta sakyti, kad yra Rusijos draugai ir partneriai, bet, skirtingai nuo A. Lukašenkos, laikosi nuo Rusijos atokiau.

Puikus pavyzdys buvo pernai, kai Sankt Peterburgo susitikimo metu A. Lukašenka, susitikęs su Azerbaidžano prezidentu Ilchamu Alijevu, „pasidžiaugė“ tuo, kad jie susitiko „mūsų, savoje, žemėje“. Buvo įdomu stebėti I. Alijevo reakciją, kai iš nuostabos pakilo jo antakiai ir atsakydamas jis tik kažką tyliai sumurmėjo. Taip ir išeina, kad viskas, kas rusiška, yra sava A. Lukašenkai, kaip ir jis pats Rusijai yra savas. O štai I. Alijevas ir K. Tokajevas gali būti naudingi partneriai, bet nėra savi. Galima sakyti, kad Kremliuje A. Lukašenka suvokiamas kaip Rusijos ir V. Putino valdžios dalis.

– Užpernai ir pernai metų pirmoje pusėje Gudijoje buvo dislokuotos didelės rusų pajėgos, įskaitant daugiau nei 10 tūkst. „Wagner“ samdinių, bet iki metų pabaigos jų neliko. Kaip A. Lukašenkai pavyko jų visų atsikratyti?

– Rusijos karinis buvimas Gudijoje tikrai labai sumenko. A. Lukašenkai pasisekė – rusams pajėgų reikėjo Rytų Ukrainoje, o ne Gudijoje. Neabejoju, kad jis apsidžiaugė – ne veltui vis kartojo V. Putinui, kad šių pajėgų Gudijoje nereikia. Jam tiesiog pasisekė.

Jam nuostabiai, tiesiog beprotiškai sekėsi ilgus jo valdymo metus, bet sėkmė nebūna amžina ir savo „atsargas“ jis baigia išeikvoti. Jis rangosi lyg ungurys V. Putino rankose ir vis išsisuka, bet ištrūkti jau nebepavyks ir pabaiga bus liūdna.

Ar A. Lukašenka bijojo Gudijoje dislokuotų Rusijos pajėgų? Be abejo. To bijo kiekvienas diktatorius. Jis bijojo savo Gudijos teritorijoje turėti karines pajėgas, kurioms galėjo būti duotas įsakymas nuversti jį patį ir darė viską, kad šias pajėgas išvestų. Pasisekė, nes Rusijai nebuvo jokio reikalo jų ten laikyti.

Be to, manau, kad Rusija dėl tokių dalykų nesijaudina, nes yra įsitikinusi, kad bet kada gali pajėgas vėl įvesti. Maskva mano, kad Gudija jau jos kišenėje.

– Rusija aštrina konfrontaciją su NATO ir jau pernai kalbėjo apie didesnius kontingentus ties savo vakarinėmis sienomis. Tokia eskalacija beprasmė be Gudijos teritorijos kontrolės. Rusija gali ryžtis visiškai okupacijai?

– Deja, taip. Vien kalbant apie Suvalkų koridorių, Rusijos grasinimai nieko neverti, jei nekontroliuojama Gudijos teritorija. Ką darys A. Lukašenka? Be abejo, jam tai nepatiks, nes jis baiminsis negauti net ištikimo vietininko pozicijos. Greičiausiai jis paprotestuotų ir tiesiog paskėsčiotų rankomis. Kas beliktų, jei Rusija įvestų 50 tūkst. kontingentą? Gudijos armija ir saugumo struktūros greičiausiai taip pat paklustų.

Teko skaityti scenarijus, kuriuose teigiama, kad Rusija ne savo, o Gudijos rankomis suduotų branduolinį smūgį kuriai nors NATO šaliai, bet tokiais scenarijais nelabai tikiu. Jei būtų nuspręsta ne atvirai okupuoti Gudiją, o išnaudoti ją kaip hibridinį ginklą, būtų galima mėginti kelti rusų neramumus Latvijoje arba Estijoje ir pasinaudoti gudų armija „pagalbai“, o po to kaip visada aiškinti, kad „čia ne mes“.

Žodžiu, tai – baisiausi A. Lukašenkai scenarijai, ir tikinu, kad jis nė vienam nesipriešins, nes yra pragmatikas ir bet kokia kaina bandys prisitaikyti ir išgyventi. Jam nuostabiai, tiesiog beprotiškai sekėsi ilgus jo valdymo metus, bet sėkmė nebūna amžina ir savo „atsargas“ jis baigia išeikvoti. Jis rangosi lyg ungurys V. Putino rankose ir vis išsisuka, bet ištrūkti jau nebepavyks ir pabaiga bus liūdna.