Karas Ukrainoje: kaip padėti vaikams įveikti patirtą karo traumą

Anna yra viena iš daugelio vaikų, ieškančių psichologinės pagalbos Bučoje, kad padėtų suprasti karą ir savo patirtį, susijusią su konfliktu.

Bučą, esančią mažiau nei už valandos kelio nuo Kijevo, invazijos pradžioje okupavo rusai. Dabar čia vyksta karo nusikaltimų tyrimas.

Anos šeima, kilusi iš rytinio Luhansko regiono, persikėlė į Bučą 2014 m., kai Rusijos įgaliotosios pajėgos užėmė teritorijas Rytų Ukrainoje. Praėjus vos aštuoneriems metams šeima buvo priversta bėgti dar kartą.

Anos motina Viktorija sako, kad niekada nebūtų pagalvojusi, jog jiems vėl teks evakuotis. Ji sako miegojusi vasario 24 d., kai išgirdo keistą triukšmą - ir greitai suprato, kad įsiveržė rusai.

„Įsijungėme televizorių, supratome, kas vyksta, ir pradėjome pakuotis daiktus“, - sako ji.

Ji pažadino nustebusią Aną, kuri vis klausinėjo, kas vyksta ir kur jie važiuoja.

Šeima išvyko iš miesto į saugų Kalušo miestą Vakarų Ukrainoje. Ten jie gyveno kelis mėnesius, nuomodamasi būstą. Kai tik Rusijos pajėgos pasitraukė, šeima grįžo į savo namus Bučoje.

Tačiau psichologiniai invazijos randai vis dar išlieka.

„Ji labai emocionali“, - sako Viktorija apie Aną. „Ji bijo garsų. Jei išgirsta pravažiuojantį traukinį, iškart bėga pas mane.“

Viktorija nusprendė užrašyti Aną į Bučos psichologinį centrą. Ten psichoterapeutai, dirbdami su vaikais, kartais individualiai arba grupėse, naudoja piešimą ir žaidimus.

„Jai patinka piešti, ji gali valandų valandas kalbėti apie savo piešinius. Ji išlieja savo emocijas popieriuje, lipdo iš plastilino. Manau, kad jai labai padeda palikti neigiamas emocijas popieriuje“, - sako Viktorija.

Namuose ant šaldytuvo Anna turi piešinių su užrašu „Pergalė“, yra net vienas garsaus Ukrainos išminavimo šuns Patrono piešinys.

Kol kalbamės, Ana žaidžia smėlio dėžėje ir su žaislais gretimame kambaryje.

„Ji atvira, mes daug kalbamės. Iš pradžių ji jautėsi šiek tiek išsigandusi, tarsi psichologas būtų gydytojas“, - sako Viktorija.

Anna sako, kad jai patinka ateiti į centrą ir bendrauti su terapeute Liudmila. Tačiau kai kuriose situacijose ji vis dar nerimauja.

„Kai vyksta išminavimas arba perkūnija, galvoju, kad tai gali būti sprogimai“, - sako ji.

Tokie jausmai būdingi tiems, kurie patyrė karą, sako Natalija, viena iš centro psichologių.

„Daugelis vaikų linkę labiau prisirišti prie savo tėvų. Vaikas nesijaučia saugus, laisvas, o tai taip pat yra traumos simptomas“, - sako Natalija.

„Vaikai gali regresuoti amžiumi, pavyzdžiui, jei jiems septyneri metai, jie gali elgtis kaip trejų metų. Jie gali šlapintis ir blogai miegoti. Jie taip pat gali tapti irzlesni“.

Kai kuriais atvejais vaikai taip pat gali būti agresyvūs, sako ji.

Šalyje yra didelė šių centrų paklausa.

Tuo įsitikino ir visoje Ukrainoje veikianti organizacija „Voices of Children“.

Labdaros organizacijos psichologė Natalija Mosiuk sako, kad ji taip pat pastebėjo, jog padaugėjo vaikų, ateinančių į užsiėmimus šešiuose organizacijos centruose visoje Ukrainoje.

„Žinoma, situacija vaikams yra sudėtinga. Sirenos, tėvų, prie kurių jie prisirišę, būklė, kasdienės rutinos praradimas. Jie prarado laiką su draugais, laiką mokykloje. Taigi jie elgiasi ne taip, kaip anksčiau“, - sako ji.

Į centrą atvyksta dar vienas vaikas - Illia. Jis susijaudinęs įeina ir šypsosi darbuotojams. Girdėti, kaip jis iš džiaugsmo krykštauja žaisdamas gretimame kambaryje

Jo tėvas Oleksandras sako, kad po invazijos sūnaus elgesys pablogėjo.

„Prieš karą jis buvo ramesnis. Kai įvyko invazija, jis tapo irzlesnis. Bet dabar jis gerėja“, - sako tėvas.

Tai jau antrasis Iljos apsilankymas centre, ir Oleksandras sako, kad jo elgesys jau gerėja.

„Anksčiau jis negalėjo miegoti, o dabar miega“, - sako jis. „Dabar jis daug geriau elgiasi.“

Dėl Buchos patirties regiono administracija paprašė atidaryti psichologinį centrą.

„Po okupacijos žmonės patyrė didelį stresą“, - sako Natalija Zarecka, kovų psichologė, prižiūrinti Bučos psichologinio centro kūrimą. „Kai esi okupuotas, išmoksti išgyventi priešiškoje aplinkoje, pasikliaudamas tik savimi. Todėl sugalvojome sukurti centrą, kuris dirbtų visą darbo dieną“.

Ji norėtų, kad rusų okupuotose vietovėse, pavyzdžiui, Irpine ir Hostomelyje, būtų įkurtas tokių centrų tinklas, kuris būtų prieinamas vaikams ir suaugusiesiems.

Ji priduria, kad pagalbos ranką reikėtų ištiesti ir tėvams.

„Manau, kad tėvai taip pat turėtų gauti gydymą. Matau, kad daugelis tėvų pirmiausia galvoja, žinoma, apie savo vaikus, bet turėtų pagalvoti ir apie save“, - sako ji.

Ukrainos sveikatos apsaugos ministerijos atstovas BBC sakė, kad ji rengia nacionalinę psichologinės pagalbos strategiją. Ministerija diskutuoja su nevyriausybinėmis organizacijomis, turinčiomis patirties psichikos sveikatos srityje

M. Zarecka sako, kad nors Buča patyrė traumą, ji jau rodo atsigavimo požymius.

Kai Ana išeina iš centro, suspaudusi savo pliušinį meškiuką, kokios jos viltys dėl ateities?

„Kad šiais metais baigsis karas ir užaugusi būsiu veterinarijos gydytoja.“