Kanjonai po ledu ir kiti XXI a. geografiniai atradimai
O ir kosmoso palydovų nuotraukos šiuolaikiniams avantiūristams, regis, nepalieka šansų išgarsinti savo vardą išlipus į nežinomą krantą.
Vis dėlto ir XXI a. padaroma geografinių atradimų, bet dėl jų tenka leistis giliai po žeme, nerti po vandeniu arba „pažvelgti" po senoviniais ledynais.
Kanjonai po ledo šarvais
Europos ir Kanados mokslininkai įrodė, kad didžiausias pasaulio kanjonas yra visai ne JAV, o beveik pačioje planetos šiaurėje - Grenlandijoje.
Milžinišką tarpeklį, pasislėpusį po ledo šarvu, jie atrado 2013 m. Iki tol ilgiausiais buvo laikomi Arizonoje esantis Didysis kanjonas (446 km) ir Brahmaputros upės slėnis Azijoje (504,6 km; upė teka Kinijos, Indijos ir Bangladešo teritorija).
Grenlandijos kanjonas dydžiu pranoksta savo „konkurentus" beveik pusantro karto, jo ilgis - 750 km. Poledinis tarpeklis tęsiasi nuo salos centro iki šiaurės, o ištirpę ledynų vandenys (Grenlandiją dengiantis ledo sluoksnis po truputį traukiasi šylant klimatui) juo teka į Arkties vandenyną.
Mokslininkai spėja, kad Didysis kanjonas - tai senovinė upių, tekėjusių per salą prieš 4 mln. metų, sistema, susiformavusi tada, kai salos dar nedengė ledas.
Visai neseniai mokslininkai paskelbė apie dar vieną panašų atradimą, šįkart Antarktidoje.
Naudodamiesi palydovų nuotraukomis ir nuotolinio zondavimo sistemomis, jie aptiko tris didelius kanjonus, kurie kerta Transantarktinius kalnus ir jungia Rytų ir Vakarų Antarktidą.
Didžiausio iš jų, Centrinio kanjono ilgis yra 350 km, o mažiausio - 150 km.
Atitirpusios salos
Pagrindiniai atradimai Arktyje ir Rusijos šiaurėje buvo padaryti XX a.: 1913 m. atrastas Šiaurės žemės archipelagas, 1926-aisiais atrastas Čerskio kalnagūbris Šiaurės Rytų Sibire, o 4-5 deš. buvo tyrinėjamas ir kartografuotas Taimyro pusiasalis. Paskutinis geografinis XX a. atradimas buvo Rožkovo sala (1999 m.).
XXI a. įvykiai yra ne tokio plataus masto, bet ne mažiau svarbūs. 2013 m. rugsėjį dviejų sraigtasparnių „Mi-26" įgulos gabeno krovinius iš Tiksio gyvenvietės į Kotelną, didžiausią salą Naujojo Sibiro salyne. Laptevų jūros akvatorijoje jie aptiko mažytę salelę, anksčiau nepažymėtą nė viename žemėlapyje.
Ji buvo pavadinta Jaja. Jaja susidarė vietoj Vasilevsko salos, kuri dingo XX a. 4-ame dešimtmetyje.
Ši Laptevų jūros vieta pasižymi nedideliu gyliu. Jaja - smėlio sekluma, iškylanti virš vandens. Naujadaro plotis viso labo 125, o ilgis 370 metrų.
Nemažai geografinių atradimų buvo padaryta per ekspedicijas į Naujosios Žemės salyną 2015-2017 m. Per 40 dienų trukusį žygį 2015 m. buvo atrastos 9 salos bei septyni nauji kyšuliai ir keturi sąsiauriai. 2016 m. ekspedicijos rezultatas - dar dvi salos Rusijos žemėlapyje
. O 2017 m. rudenį per dar vieną hidrografų žygį į Naująją Žemę mokslininkai rado jau dvyliktą mažytę (500x250 m) salą netoli nuo Naujosios Žemės Šiaurinės salos krantų.
Sensacija tapo radinys Arktyje 2018 m.: du Pamaskvės mokinukai atrado naują salą, neišeidami iš klasės.
Vaikai tyrinėjo žemėlapius, tarybinių laikų nuotraukas iš oro ir šiuolaikines palydovų nuotraukas.
Jie pastebėjo, kad Naujosios Žemės šiaurės vakaruose ledynų apybraižos ir kranto linija pasikeitė, o iš po ledo pasirodė sala.
Vėliau hidrografai atradimą patvirtino.
Tolesni naujų salų tyrinėjimai mokslininkams padės suprasti, kokiu greičiu tirpsta Arkties ledai ir kokių naudingų iškasenų gali būti po ledynais.
Žemės gelmėse
Kruberio-Voronjos ir Veriovkino urvai - seni varžovai dėl giliausio pasaulio urvo titulo.
Jie yra netoli vienas kito Abchazijoje esančiame Arabikos masyve.
Atrasti maždaug tuo pačiu metu, XX a. 7-ame dešimtmetyje jie buvo tyrinėjami lygiagrečiai: įvairios speleologų grupės kasmet nusileisdavo keliomis dešimtimis metrų giliau. Įėjimai į Veriovkino ir Kruberio-Voronjos urvus yra 2309 ir 2250 m aukštyje virš jūros lygio.
Pirmasis pasaulio rekordas buvo pasiektas Kruberio-Voronjos urve 2004 m., kai speleologai nusileido į 2080 m gylį.
O po 10 metų, 2014-aisiais, ola buvo ištyrinėta iki 2199 m žymos ir paskelbta giliausia planetoje.
Tokia ji liko iki 2017 m., kai kita speleologų grupė Veriovkino urve pasiekė 2204 m gylį, pasiekdama naują pasaulinį gylio rekordą. Jis, beje, taip pat buvo viršytas jau po metų, 2018-aisiais, kai tyrinėtojai išmatavo gylį ežero olos dugne.
Pagal gautus duomenis urvo gylis „padidėjo" iki 2212 m, o tai yra žemiau už maksimalų Juodosios jūros gylį.
Speleologai į paviršių iškėlė keleto rūšių anksčiau čia nesutinkamų gyvų organizmų pavyzdžių.
Bet veikiausiai giliausia ola pasaulyje bus paskelbta Čevės ola Meksikoje. Amerikietis speleologas Bilas Stounas (Bill Stone), ją tyrinėjęs nuo 2003-ųjų, pareiškė, kad išankstiniais vertinimais jos gylis yra apie 2500 m.
Dabar urvas yra ištyrinėtas iki 1484 m žymos, bet B.Stounas yra įsitikinęs, kad jis yra gilesnis mažiausiai kilometru.
Povandeninė upė
Jau prieš 7-8 tūkstančius metų Juodoji jūra buvo giliausias gėlo vandens telkinys planetoje.
Staigiai tirpstant ledynams vandens lygis Viduržemio jūroje pakilo tiek, kad jis plūstelėjo per Bosforo sąsmauką. Sūrus vanduo užpildė būsimosios Juodosios jūros įdubą, „pragręždamas" kanalą jos dugne ir suformuodamas Bosforo sąsiaurį.
Mokslininkai mano, kad „gėla praeitis" yra nedidelio Juodosios jūros druskingumo priežastis - vos 17-18 proc.
2010 m. tyrinėtojai iš D.Britanijos skenavo Juodosios jūros dugną ir ten aptiko platų ir gana galingą vandens srautą, didesnio druskingumo negu aplinkinis vanduo.
Naudodami hidrolokatorius jie nustatė, kad srautas teka 35 m gylio ir 1 km pločio vaga, jūros dugnu besitęsiančia beveik 60 km, ir neša vandenį iš sūresnės Marmuro jūros į Juodąją.
Dėl skirtingo druskingumo, tankio ir temperatūros srauto vanduo nesusimaišo su likusia vandens mase, o teka savo vaga kaip upė.
Panašumo su upe prideda ir kiti požymiai - sūkuriai, intakai, kriokliai, salpos.
Povandeninė upė Juodojoje jūroje patvirtino mokslininkų prielaidą, kad grioviai vandenyno dugne taip pat gali būti upės.
Tolesni šio reiškinio tyrinėjimai suteiks galimybę geriau ištirti geofizikinius procesus Pasaulio vandenyne.
Rašyti komentarą