Jie išvyko ieškoti iškastinio kuro, tačiau tai, ką jie rado, gali padėti išgelbėti pasaulį

Jacques'as Pirononas ir Phillipe'as De Donato, abu Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro tyrimų direktoriai, vertino metano kiekį Lotaringijos kasybos baseino podirvyje naudodami „pirmąjį pasaulyje“ specializuotą zondą, galintį analizuoti vandenyje ištirpusias dujas. 

Porą šimtų metrų žemiau zondas aptiko mažą vandenilio koncentraciją. Mums tai nebuvo siurprizas, CNN sakė Pirononas - dažnai galima rasti nedidelius kiekius šalia gręžinio paviršiaus. Tačiau zondui gilinantis, koncentracija pakilo. 1100 metrų žemyn ji buvo 14%, 1250 metrų – 20%.

Tai nustebino, sakė Pirononas. Tai rodė, kad apačioje yra didelis vandenilio rezervuaras. Jie atliko skaičiavimus ir apskaičiavo, kad telkinyje gali būti nuo 6 iki 250 milijonų tonų vandenilio.

Tai gali tapti vienu didžiausių kada nors atrastų „baltojo vandenilio“ telkinių, sakė Pirononas. Šis radinys paskatino ir taip karštligišką susidomėjimą dujomis.

Baltasis vandenilis – dar vadinamas „natūraliu“, „auksiniu“ arba „geologiniu“ vandeniliu – natūraliai gaminamas arba yra Žemės plutoje ir tapo tarsi šventuoju klimatu.

Deginamas vandenilis gamina tik vandenį, todėl jis yra labai patrauklus kaip potencialus švarios energijos šaltinis tokioms pramonės šakoms kaip aviacija, laivyba ir plieno gamyba, kurioms reikia tiek energijos, kad beveik neįmanoma jos gauti naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, pvz., saulės ir vėjo energiją.

Tačiau nors vandenilis yra labiausiai paplitęs elementas visatoje, jis paprastai egzistuoja kartu su kitomis molekulėmis. Šiuo metu komercinis vandenilis gaminamas daug energijos suvartojančio proceso metu, naudojant iškastinį kurą.

Spalvų vaivorykštė naudojama kaip įvairių tipų vandenilio santrumpa. „Pilka“ gaminama iš metano dujų, o „ruda“ – iš anglies. „Mėlynas“ vandenilis yra tas pats, kas pilkasis, tačiau susidariusi planetos šildymo tarša sulaikoma prieš patenkant į atmosferą.

Perspektyviausias klimato požiūriu yra „žaliasis“ vandenilis, pagamintas naudojant atsinaujinančią energiją vandeniui skaidyti. Tačiau gamyba tebėra nedidelė ir brangi.

Štai kodėl susidomėjimas baltuoju vandeniliu, potencialiai gausiu, nepanaudotu švariai degančios energijos šaltiniu, per pastaruosius kelerius metus išaugo.

„Neieškojome tinkamose vietose“

Jei būtumėte manęs paklausę prieš ketverius metus, ką aš manau apie natūralų vandenilį, būčiau jums atsakęs „o, jo nėra“, sakė JAV geologijos tarnybos geochemikas Geoffrey'us Ellisas. 

Tada jis sužinojo apie Malį. Galima teigti, kad dabartinio susidomėjimo baltuoju vandeniliu katalizatorius gali būti atsektas šioje Vakarų Afrikos šalyje.

1987 metais Bourakébougou kaime gręžėjas nudegė netikėtai sprogus vandens šuliniui, kai jis rūkydamas cigaretę pasilenkė per jo kraštą.

Šulinys buvo greitai užkimštas ir apleistas iki 2011 m., kai jį atjungė naftos ir dujų įmonė ir, kaip pranešama, buvo nustatyta, kad jame išgaunamos dujos, kurių 98 % sudaro vandenilis. Vandenilis buvo naudojamas kaimo energijai gaminti, o praėjus daugiau nei dešimtmečiui jis vis dar gaminamas.

Kai 2018 m. pasirodė tyrimas apie šulinį, jis atkreipė mokslo bendruomenės dėmesį, įskaitant Ellisą. Jo pradinė reakcija buvo ta, kad tyrime turi būti kažkas negerai.

Tada užklupo pandemija ir jis turėjo laiko pradėti kasinėti. Kuo daugiau jis skaitė, tuo labiau suprato, kad tiesiog buvo ieškoma netinkamose vietose. 

Naujausi atradimai yra jaudinantys Ellisą, kuris naftos geochemiku dirba nuo devintojo dešimtmečio. Jis matė spartų skalūnų dujų pramonės augimą JAV, sukėlęs revoliuciją energijos rinkoje. Dabar tikriausiai vyksta antroji revoliucija.

Baltasis vandenilis yra „labai daug žadantis“, sutiko Isabelle Moretti, Pau et des Pays de l’Adour ir Sorbonos universiteto mokslinė tyrėja bei baltojo vandenilio ekspertė.

Daugybė startuolių

Dešimtys procesų sukuria baltąjį vandenilį, tačiau vis dar yra neaiškumų, kaip susidaro dideli gamtiniai telkiniai.

Geologai buvo linkę sutelkti dėmesį į „serpentinizaciją“, kai vanduo reaguoja su geležies turinčiomis uolienomis ir gamina vandenilį, ir „radiolizę“, radiacijos sukeltą vandens molekulių skaidymą.

Kai kurie buvo aptikti atsitiktinai, kiti – ieškodami užuominų, pavyzdžiui, kraštovaizdžio bruožų, kartais vadinamų „fėjų ratais“ – negiliomis, elipsinėmis įdubomis, iš kurių gali nutekėti vandenilis.

Ellisas apskaičiavo, kad pasaulyje gali būti dešimtys milijardų tonų baltojo vandenilio. Jis sakė, kad tai būtų daug daugiau nei 100 milijonų tonų vandenilio per metus, kuris šiuo metu gaminamas, ir 500 milijonų tonų, kurias numatoma pagaminti iki 2050 m.

Dauguma to beveik neabejotinai bus labai mažose sankaupose arba labai toli jūroje, arba tiesiog per giliai, kad iš tikrųjų būtų ekonomiška gaminti. Tačiau jei būtų galima rasti ir pagaminti tik 1 proc., tai 200 metų gautų 500 milijonų tonų vandenilio, pridūrė jis.

Tai viliojanti daugybės startuolių perspektyva.

Australijoje esantis aukso vandenilis šiuo metu gręžiamas Jorko pusiasalyje Pietų Australijoje. Ištyrus valstijos archyvus ir išsiaiškinus, kad XX a. 20-ajame dešimtmetyje ten buvo išgręžta daug gręžinių, kuriuose buvo labai didelė vandenilio koncentracija. Žvalgytojai, besidomintys tik iškastiniu kuru, jų atsisakė.

Kai kurie startuoliai mato akį traukiančias investicijas. Denveryje įsikūrusi baltojo vandenilio startuolis Koloma iš investuotojų, įskaitant Billo Gateso įkurtą investicinę įmonę „Breakthrough Energy Ventures“, užsitikrino 91 mln.

Kita Denveryje įsikūrusi įmonė „Natural Hydrogen Energy“, kurią įkūrė geochemikas Viačeslavas Zgonnikas, 2019 m. baigė žvalgomąjį vandenilio gręžinį Nebraskoje ir planuoja naujus gręžinius. Pasaulis yra „labai arti pirmųjų komercinių projektų“, CNN sakė Zgonnikas.

Šaltinis: www.edition.cnn.com