Gustomelyje – sukrečiančios agresijos žaizdos

Po to, kai Bučoje buvo surasti masiniai nukankintų civilių kapai, šis Ukrainos sostinės Kijevo priemiestis tapo Kremliaus karių sadistiškumo simboliu.

Oficialiai skelbiama, kad nuo Kijevo iki Bučos yra 24 km, tačiau realiai nuo kraštinių Kijevo daugiaaukščių iki Bučos pradžios atstumas yra beveik per pusę trumpesnis.

Važiuojant į Bučą pasimatė į pakeles nustumtos barikados, o pušynuose daugybė iškastų apkasų ir specialių įtvirtinimų, kuriais buvo ruošiamasi ginti sostinę. Pavažiavus dar 5 km pasimatė užrašas, kad čia baigiasi Kijevas. Už jo stovi kita lentelė, skelbianti, kad prasideda Gustomelio gyvenvietė.

Netrukus pasimatė ir palei pakelę suręsti privatūs namai. Už kelių šimtų metrų – ir griuvėsiai, į kuriuos pavirto sodybų pastatai.

Kai aplink pamačiau vien griuvėsius, nusprendžiu išlipti iš mikroautobuso, kelionę į Bučą atidėdamas vėlesniam laikui. Už pasiaukojimą nepraleidžiant priešo į Kijevą Gustomeliui taip, kaip ir Bučai bei Irpiniui, prezidento sprendimu, buvo suteiktas miesto didvyrio vardas.

Šios trys gyvenvietės yra neperskiriamai susijusios, nes pasibaigus vienai iš karto prasideda kita. Kažkada tai buvo nedideli kaimeliai, tačiau juose esantys pušynai, ežeriukai ir tekantis Irpinio upelis šias priemiesčio gyvenvietes išpopuliarino, jos ėmė plėstis.

Tris kaimynines gyvenvietes suartino padidėjęs gyventojų skaičius, naujai statomi namai, o dabar amžiams jas suvienijo ir vienu metu patirti žiaurūs išgyvenimai. Negalėdami įveikti Irpinio upelio, priešo tankai sustojo Bučoje ir iš pykčio šaudė į gyvenamuosius namus Irpinyje, Gustomelyje, o atsakomieji ukrainiečių šūviai skrido į priešo apkasus Bučoje.

Gustomelio viduryje stovi didelė sankryža, sujungianti tris gyvenvietes. Šiaip Gustomelis pagal plotą yra didelis, bet su 17 tūkst. gyventojų jisai yra vadinamas miesto tipo kaimu, nors Lietuvoje tiek gyventojų turinčios vietovės, pavyzdžiui, Kretinga ar Plungė yra laikomos miestais.

Buča ir Irpinis turi miestų statusą, juose iki karo buvo prisiregistravę atitinkamai 28 ir 60 tūkstančių žmonių.

Okupantai tikėjosi pro šias gyvenvietes pravažiuoti greitai ir pulti Kijevą, tačiau visus jų planus sugriovė susprogdintas Irpinio-Bučos tiltas per Irpinio upelį.

Tiltą susprogdinę ukrainiečiai tuo pačiu paleido ir užtvankos vandenis, kas keleriopai pagilino Irpinio upelį ir užblokavo rusų tankų persikėlimą.

Negalėdami prasibrauti iš įniršio keršydami maskoliai ėmė sprogdinti gyvenamuosius namus ir žudyti gatvėse sutiktus žmones, šių lavonus paslėpdami paskubomis iškastose duobėse.

Labiausiai nukentėjo tie Irpinio bei Gustomelio mikrorajonai, kurie stovi arčiau Bučos. Juose beveik visus namus kliudė bombos ir dabar čia viešpatauja griuvėsiai.

Arčiausiai Bučos stovintis Gustomelio mikrorajonas vadinasi Moščicė, ir pasivaikščiojimas po jį kelia šiurpulį. Sugriautų namų kiemuose tebesklando svilėsių smarvė, ausį slegia tyla, kurią pertraukia vien vėjo judinamo lango rėmo ar durų liekanos girgždesys.

Sveiki namai yra tik Mošcicės pakraščiuose, o centre vien griuvėsiai. Sutikus remonto dirbtuvių savininką Valerijų Leščenką jis sakė, kad jo išsinuomoti garažai nenukentėjo ir jis galėsiąs tęsti veiklą. 34 metų V. Leščenka dar nebuvo apsisprendęs, ar verta pradėti remontą ir gaivinti įmonę, mat baiminosi pranešimų, kad okupantai planuoja iš naujo pulti Kijevą.

Be to, komunalininkai kol kas Gustomelyje sugebėjo atstatyti tik geriamo vandens tiekimą, o elektrą pajungė ne visiems, jos dar nėra ir jo garaže.

Dingus elektrai neveikė signalizacija, kuo pasinaudojo nežinomi vagys, pagrobę iš garažo brangius remonto įrankius, vaizdo kameras. „Karas prasidėjo ketvirtą valandą ryto, išgirdęs tokius pranešimus skubiai išgabenau žmoną su dviem dukromis į Vakarų Ukrainą, ir nuskubėjau į garažą“, – pasakojo vaikinas.

Karas, V. Leščenkos teigimu, apnuogino tiek blogąsias, tiek gerąsias žmonių savybes. Jo brolis su šeima gyvena Bučoje, prasidėjus bombardavimams slėpėsi rūsyje, o kai buvo atidarytas „žaliasis koridorius“ pabėgėliams, su mašina važiavo ir užgeso laukuose.

„Buvo žiema, žmona su dvejų metų sūnumi puolė į paniką, tačiau sustojęs vienas vyriškis pasisiūlė padėti, nuvažiavęs 30 km nupirko naują akumuliatorių ir parvežė, ko mano brolis sakė niekada gyvenime nepamirš“, – kalbėjo meistras.

V. Leščenka su šeima gyvena Kijeve, o mašinų remonto dirbtuves Moščicėje įsteigė tik prieš ketverius metus.

Žmona dirbtuvėse priimdavo užsakymus net būdama nėščia, ir džiaugėsi, kad įmonė tampa rentabili. Šeima planavo pagerinti būstą, vykti atostogauti į užsienį, tačiau karas visus planus sugriovė.

„Dabartinė mūsų ekonominė situacija yra labai prasta, praradome pajamas, naujo gerai apmokamo darbo rasti nepavyko, tad teko parduoti auksinius žmonos papuošalus ir prašyti tėvų paramos“, – apmaudo neslėpė V. Leščenka.

Vaikino teigimu, dėl baimės, kad okupantų puolimas gali vėl atsinaujinti, Moščicėje niekas neskuba gaivinti įmonių ar remontuoti sugriautų namų.

Visi laukia pergalės, tačiau dalis žmonių čia gali nebegrįžti, nes per skaudu yra grįžti ten, kur žuvo artimieji ir griuvėsiais pavirto namai.

Pamatęs ne per toliausiai stovintį paminklą, priėjau ir supratau, kad tai – paminklinis monumentas, skirtas pagerbti žuvusius sovietų karius „išvaduotojus“ per II pasaulinį karą.

Monumentas buvo nusėtas daugybe žymių, kurias paliko skeveldros bei šūviai. Neabejoju, kad po karo ukrainiečiai vietoje šio monumento pastatys kitą, o penkiakampės sovietinės žvaigždės simboliai išnyks tiek čia, tiek visoje šalyje.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Gustomelio Ukrainoje