Churchillis nuslėpė laivo katastrofą: 6,5 tūkst. britų žuvo išsiliejus naftai

1940 m. birželį tūkstančiai britų karių įlipo į ankštą „Lancastria“ laivą, kad būtų evakuoti iš Prancūzijos. Tačiau ėmus jį bombarduoti prasidėjo žūtbūtinė kova dėl išgyvenimo.

 

Kareivis Henry Hardingas randa laisvą vietą tarp šimto kitų britų kareivių atvirame garlaivio „Lancastria“ denyje.

Jis gula ant grindų, patogiai išsitiesia ir pasiima gelbėjimosi liemenę, kurią ketina panaudoti kaip pagalvę. Šią dieną, 1940 m. birželio 17 d., jį užlieja palengvėjimas.

Po savaites trukusio atsitraukimo per Prancūziją ant kulnų lipant Vokietijos kariuomenei 19-metis Hardingas pagaliau jaučiasi saugus Sen Nazero uostamiestyje.

Iš jo perstatytas keleivinis laivas „Lancastria“ jį ir jo bendražygius nuplukdys namo į Angliją.

Kol 176 m ilgio laivas ruošiasi išplaukti, Hardingas atsikvepia ir džiaugiasi mėlynu dangumi ir plaukiančiais debesėliais.

Staiga Hardingo dėmesį patraukia čaižus variklio garsas. Jis pamato danguje artėjantį vokiečių „Junkers Ju 88“.

Lėktuvas pikiruoja link laivo denio, atidaro bombų liukus bei išmeta savo krovinį. Instinktyviai Hardingas verčiasi ant pilvo ir įsikniaubia veidu į gelbėjimosi liemenę.

Po kelių sekundžių keturios kaukiančios bombos pramuša „Lancastria“ korpusą. Po 20 minučių įvyksta kruviniausia tragedija britų laivybos istorijoje.

Per šią katastrofą žuvusiųjų skaičius gerokai viršija bendrą žuvusiųjų per dvi garsiausias šimtmečio laivo avarijas – „Titanic“ avariją 1912 m. ir garlaivio „Lusitania“ nuskendimą 1915 m.

„Lancastria“ likimas toks baisus, kad Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis nuslepia tragedijos mastą.

Laivas buvo pilnut pilnutėlis

Dauguma „Lancastria“ keleivių, kaip ir Henry Hardingas, priklausė britų ekspedicinėms pajėgoms, kurios 1939 m. rugsėjį prasidėjus karui buvo dislokuotos Prancūzijoje.

Tačiau 1940 m. gegužės 10 d. nacių pradėtas žaibiškas karas pribloškė prancūzus, po kelių savaičių jie buvo beveik sutriuškinti.

Todėl britai inicijavo masinę savo karių evakuaciją iš žemyninės dalies, kad galėtų apginti savo šalį. Didžiausia evakuacija vyko 1940 metų gegužės 26 – birželio 4 dienomis, kai iš Diunkerko šiaurės Prancūzijoje buvo pargabenta 338 tūkst. karių.

Tačiau tūkstančiai britų karių buvo pabėgę į vakarų Prancūzijos uostamiesčius, tad birželio 15 d. buvo pradėta šių karių evakuacija.

Karių transportui britai naudojo ne tik karinių jūrų pajėgų laivus, bet ir daugybę perstatytų keleivinių laivų, pavyzdžiui, 18 metų senumo „Lancastria“.

Dėl stiprių srovių ir sudėtingų navigacijos sąlygų laivas turėjo prisišvartuotu maždaug už 8 km nuo uosto. Garlaivis buvo skirtas 2,2 tūkst. žmonių, įskaitant įgulą, tačiau „Lancastria“ kapitonas Rudolphas Sharpas apskaičiavo, kad laive gali tilpti apytiksliai 3 tūkst. keleivių.

O Sen Nazere ir kituose Prancūzijos uostuose evakuacijos laukė 67 tūkst. britų karių.

„Reikia pasistengti išplukdyti kuo daugiau karių“, – sakė karinio jūrų laivyno karininkas, ankstų rytą atvykęs padėti laivo kapitonui koordinuoti evakuacijos.

Jau 6:30 val. laivyno laivai ir valtys pradėjo plukdyti karius į laivą. Pirmieji atvykėliai buvo užregistruoti pagal vardus, pulkus ir dalinius, tačiau atvykstant vis daugiau alkanų ir išsekusių vyrų, laivybos bendrovė nusprendė neberegistruoti keleivių – tiesiog sulig kiekvienu nauju atvykusiuoju spustelėdavo mechaninį skaitiklį.

„Dievulėliau. Šeši tūkstančiai! Niekada anksčiau šia gelda neplaukė tiek daug žmonių“, – sušuko stiuardas, įgulai jau nusprendus nebeskaičiuoti keleivių.

Kareiviai spaudėsi kaip įmanydami. 800 karališkųjų oro pajėgų vyrų buvo nusiųsti į tvankų ir prastai apšviestą krovinių triumą apatinėje laivo dalyje.

Tačiau tik nedaugelis į laivą patekusių žmonių skundėsi, kad ankšta. Dauguma jų keletą savaičių be perstojo bėgo. Pavyzdžiui, Edwinas Quittentonas, inžinierių pajėgų karys, liko gyvas, nes 18 valandų slapstėsi nuo vokiečių bombonešių už gyvatvorių.

Taigi, daugelio galvoje buvo tik viena mintis: „Pagaliau grįšime namo!“

Tūkstančiai žmonių žuvo vietoje

Vos atvykę į laivą, alkani kareiviai puolė valgyti dešrą, kopūstų troškinį ir viską, ką galėjo pasiūlyti tiek daug žmonių sulaukęs kokas, o įgula ruošėsi išplaukti.

Vėlyvą popietę Henry Hardingas nuėjo į laivo barą atsigerti alaus.

Tačiau kadangi eilė buvo per ilga, jis atsigulė atvirame denyje, kuriame, kaip ir visame laive, knibždėte knibždėjo žmonių – jis niekada nebuvo matęs tiek daug tokiame mažame plote.

Čia jis ir buvo, kai įvyko nelaimė. Danguje pasirodė būrys vokiečių lėktuvų, o 15:48 val. vienas iš jų paleido mirtiną bombų krovinį virš „Lancastria“.

Hardingas įsikniaubė veidu į gelbėjimosi liemenę, kurią naudojo kaip pagalvę, o aplinkui jį viskas su trenksmu sproginėjo.

Kariai puolė šaudyti į lėktuvą denyje išrikiuotais kulkosvaidžiais, tačiau keturioms ypač sprogioms 500 kg bomboms pramušus plieninį laivo korpusą, bombonešis nuskrido į šalį. Jėga buvo tokia stipri, kad sprogimo banga pakėlė sunkius denio liukus aukštai į orą.

Kareiviai, kurie buvo laivo viduje, žuvo vietoje – tarp jų ir 800 triume buvusių karališkųjų oro pajėgų vyrų ir 12 sužeistųjų, kurie buvo laivo ligoninėje. Įsižiebė ugnis ir virš denio pakilo rašalo juodumo dūmai nuo degančios alyvos.

„Viskas gerai, mano berniuk. Šitas geras laivas, jis neskęsta“, – užtikrintai sušuko stiuardas Hardingui.

„Gal jūs ir netikite, kad jis paskęs, bet aš galvoju apie save ir dingstu iš čia“, – sušuko Hardingas.

Jis ryžtingai užsivilko gelbėjimosi liemenę ir šoko į bangas.

Ant denio – kraujas ir medienos atplaišos

Po deniu buvę vyrai neturėjo tokios galimybės. Iš trūkusių laivo vamzdžių šnypšdami veržėsi garai. Koridoriais sklido deginantis jų karštis, apdegę vyrai bandė išsiveržti iš laivo vidaus. Edwinas Quittentonas stovėjo prie laivo baro, kai į jį pataikė bomba.

„Pajutau karščio bangą ir atrodė, kad kažkas man trenkė į galvą. Tada prasidėjo tikras pragaras. Negalėjau apsisukti, nes visur siautėjo ugnis. Atrodė, kad stoviu ir žiūri į metalo lydimo katilą“, – vėliau pasakojo Quittentonas.

Netrukus po to laive užgeso visa šviesa.

„Ieškojau kelio tamsoje, ir vis klupdavau ir krisdavau ant žuvusiųjų. Visur aidėjo šauksmas ir verksmas.“

Centriniame laivo hole, didingame kambaryje su ąžuolinėmis dailylentėmis ir skliautinėmis lubomis, žmonės stengėsi pasiekti pagrindinius laiptus, kurie vedė į viršutinius denius.

Spaudimas buvo toks didelis, kad mediena neatlaikė. Iš pradžių įtrūko turėklai, o paskui sulūžo laiptai.

Panikos apimtus žmones nešė į laivą sutekėjusios vandens masės. Ant tiltelio stovėjęs kapitonas Rudolphas Sharpas ir jo pavaduotojas Harry Grattidge'as matė ir girdėjo, kas vyksta laivo viduje.

„Vis girdėjau ryšininkus kartojant „Alio... Alio... Ar yra kas nors mašinų skyriuje?“ Tačiau niekas neatsiliepė“, – vėliau pasakojo Grattidge'as.

Kai sprogimo dūmų debesis nuslinko, jis pastebėjo, kad denyje daug kraujo. Grattidge'as pajuto, kaip denis svyra, ir visas laivas pakrypo link dešiniojo borto.

„Visi prie kairiojo borto, visi prie kairiojo borto“, – šaukė jis į megafoną.

Žmonėms nubėgus prie kairiojo borto, laivas atsitiesė ir akimirką denis vėl stovėjo tiesiai. Tačiau palengvėjimas buvo trumpalaikis – netrukus „Lancastria“ vėl ėmė svirti.

Laivagalis pakilo, o vanduo užliejo priekinę denio dalį. Būdamas tolimiausiame laivagalio gale, karininkas kapitonas Fieldas matė tragišką vaizdą.

„Ant denio buvo daugybė kareivių, šautuvų ir kitos įrangos. Jie stovėjo lyg būtų laukę stebuklo“, – prisiminė kapitonas.

Laivą apjuosė naftos dėmė

Ant denio stovėjo Vera Tillyer, viena maždaug iš 40 laive buvusių civilių pabėgėlių. Kaip ir daugelio kitų pabėgėlių, Veros vyras Cliffordas dirbo britų lėktuvų gamykloje „Avions Fairey“ Belgijoje.

Pora bėgo per Prancūziją, o dabar išsigandusi Vera prie krūtinės spaudė savo dvejų metų dukrą Jacqueline.

„Kūdikis čia, kūdikis čia“, – vis šaukė ji, eidama link gelbėjimosi valčių.

Verai palengvėjo, kai kareiviai noriai pasitraukė į šalį, kad ji su kūdikiu ant rankų įliptų į valtį. Tik nedaugeliui taip pasisekė. „Lancastria“ turėjo 32 valtis, tačiau dėl stipraus laivo pasvirimo tik dvi iš jų buvo galima nuleisti į vandenį.

Kiti išgyvenusieji turėjo kovoti už gyvybę plaukdami patys. Laive buvo tik 2,5 tūkst. gelbėjimosi liemenių, tad daugelis, kurie neturėjo liemenės ir nemokėjo plaukti, netekę vilties laikėsi prie laimingesnių bendražygių.

Kapitonas Clementas Stottas pajuto, kad nyra po vandeniu, kai vilties netekęs vyras įsikibo jam į kojas.

„Supratau, kad turiu greitai jo atsikratyti, antraip abu nuskęstume. Stipriai spardydamasis aš išsilaisvinau nuo jo“, – vėliau prisipažino Stottas.

Lyg to būtų negana, bomboms pramušus vieną iš laivo naftos rezervuarų, ištekėjo apie 1,4 tūkst. tonų degalų. Tiršta nafta nusėdo aplink laivą, skverbėsi į žmonių akis ir plaučius.

„Mums galas. Tai bent vieta nuskęsti“, – pagalvojo kapitonas Fieldas, kuris, nepaisant niūrių prognozių, išgyveno.

Jis atsigulė ant nugaros vandenyje, kad į akis ir burną nepatektų tirštos naftos, o aplink jį plūduriavo tūkstančiai mirusiųjų ir mirštančiųjų.

Tuo pat metu vokiečių lėktuvai apšaudė tuos, kuriems reikėjo pagalbos. Tarp jų buvo ir majoras A. Pickenas, kuris su bendražygiu bandė išsilaikyti vandens paviršiuje įsikibęs į irklą.

„Staiga virš mūsų dideliu greičiu praskriejo du lėktuvai. „O Dieve“, – sušuko mano partneris. Kulka pataikė jam į kaktą ir jis nugrimzdo į vandenį“, – pasakojo Pickenas.

Henry Hardingas, įšokęs į vandenį su gelbėjimosi liemene, stebėjo šalia jo vykstantį siaubą.

„Jei pragaras egzistuoja žemėje, tai tądien aš jį mačiau“, – vėliau sakė jis.

Išgyvenusieji buvo pamiršti

Laivui skęstant vis giliau, ant „Lancastria“ denio buvę kareiviai tebešaudė kulkosvaidžiais į vokiečių lėktuvus. Vienas šaulys žuvo, kitas buvo sunkiai sužeistas.

Kiti tęsė apšaudymą tol, kol vanduo pasiekė jiems blauzdas, o denis pakrypo tiek, kad buvo nebeįmanoma šaudyti. 16:08 val. „Lancastria“ buvo bepraryjąs vanduo.

Žmonės, kurie nemokėjo plaukti arba pernelyg bijojo įšokti į vandenį, ir toliau laikėsi įsitvėrę pasvirusio korpuso.

Apie 50 žmonių buvo įsitvėrę į didelį laivo sraigtą, kuris tebekyšojo virš vandens. Ant „Lancastria“ tiltelio stovėjęs kapitonas Sharpas kreipėsi į savo pavaduotoją.

„Atėjo laikas, Harry. Šoksiu nuo laivagalio ir plauksiu“, – sakė jis.

Tada Gattridge'as, buvęs profesionalus plaukikas, paskutinę gelbėjimosi liemenę atidavė Sharpui.

„Sėkmės“, – pasakė Gattridge'as, įteikdamas liemenę kapitonui.

Didelis laivas paskutinį kartą pasviro ir nuskendo. 16:12 val., praėjus mažiau nei 20 minučių po „Lancastria“ bombardavimo, didelis laivas pradingo povandeniu.

„Jis nuskendo tyliai ir oriai, vanduo jį pasiglemžė“, – vėliau rašė Edwinas Quittentonas.

Kiti laivai jau buvo pasirengę padėti išgyvenusiems. Išgelbėtieji buvo nuplukdyti į Angliją arba į Sen Nazerą, o iš jo kitais laivais išgabenti namo.

Iš viso buvo užregistruoti 2477 išgyvenusieji, o žuvusiųjų skaičius neaiškus, nes niekas nežino, kiek žmonių iš tiesų buvo laive. Liudininkai teigia, kad įgulai nustojus skaičiuoti, į laivą įlipo dar apie 3 tūkst. žmonių.

Jei skaičius teisingas, laive „Lancastria“ buvo apie 9 tūkst. žmonių ir apie 7 tūkst. iš jų žuvo laivui nuskendus.

Sunku suskaičiuoti, kiek gyvybių prarasta per šią katastrofą, nes daugelis žuvusiųjų įvardyti kaip „žuvę Prancūzijoje“.

Didžiosios Britanijos pareigūnai net nesistengė suskaičiuoti laivo katastrofos aukų. 1940 m. birželio 22 d. Prancūzija kapituliavo, tad britų salos dar labiau baiminosi vokiečių išsilaipinimo. Didžiajai Britanijai reikėjo pasakoti istorijas apie sėkmę, o ne tragedijas.

Valdžia nusprendė ignoruoti ir nekalbėti apie „Lancastria“ ir jos keleivius – nei gyvus, nei mirusius. Juos visus užliejo užmarštis nelyginant vanduo sudužusį laivą.

1

Churchillis nuslėpė laivo katastrofą: 6,5 tūkst. britų žuvo išsiliejus naftai

2

Išgyvenusieji susitiko 2005 m.

3

150 tūkst birtų karių, laukiančių evakuacijos

4

Vokiečių bombonešis

Keturi keleiviai kovojo už gyvybę ir liko gyvi

2 477 „Lancastria“ keleiviai ir įgulos nariai išgyveno katastrofą. Kas liko gyvi, priklausė nuo to, kurioje laivo vietoje jie buvo, kai pataikė bombos.

1. Bičiuliai šoko į vandenį, kad išgyventų

Stanas Flowersas iš tiekimo tarnybos buvo triume, kai krito bombos. Kartu su bendražygiu Wally Smithu jis pakilo į denį, iš kurio abu šoko į vandenį. Flowersas išgyveno, Smitho daugiau niekas niekada nebematė.

2. Dvejų metų mergaitė paguldyta ant medinės lentos

Dvejų metų Jacqueline išpuolio metu buvo su tėvais laivo restorane. Šeima gavo vietą gelbėjimosi valtyje, tačiau ji nuskendo. Tuomet tėvai paguldė vaiką ant lentos ir stūmė ją vandeniu priešais save. Visi trys išsigelbėjo.

3. Laivo kapitonas žuvo po 2 metų

„Lancastria“ kapitonas Rudolphas Sharpas stovėjo ant tiltelio, kai laivas buvo užpultas. Sharpas vienas paskutiniųjų šoko į vandenį ir liko gyvas. Tačiau jis žuvo 1942 m., kai jo naują laivą – perstatytą keleivinį laivą „Laconia“ – nuskandino vokiečių povandeninis laivas.

4. Sugedusį laikrodį kareivis nešiojo visą gyvenimą

Henry Hardingas iš tiekimo tarnybos gulėjo ant denio, kai į laivą pataikė bombos. Jis įšoko į vandenį, o po kelių valandų jį išgelbėjo ir atplukdė į Angliją. Jis tebeturi laikrodį, kurį buvo užsisegęs tą dieną, tačiau jo rodyklės jau nebejuda ir visą laiką rodo katastrofos laiką.

Kareiviai plaukė naftoje

Kai „Lancastria“ buvo subombarduotas, iš vieno laivo naftos rezervuaro į jūrą išsiliejo daugiau nei tūkstantis litrų degalų. Lipni medžiaga pateko į kareivių akis ir plaučius, kai jie plaukė bandydami išsigelbėti.

Keturios 500 kg sveriančios vokiečių bombonešio bombos pataikė į pažeidžiamiausias „Lancastria“ vietas.

Pasakodamas apie bombardavimą laivo kapitonas Fieldas vėliau sakė: „Lyg kas nors plaktuku būtų daužęs vaiko skardinį būgnelį.“

Trys bombos pramušė skyles korpuse ir sprogo krovinių skyriuje. Ketvirtoji bomba nusileido šalia kamino ir perskrodė denį.

Nuo sprogimų prakiuro vienas iš laivo naftos rezervuarų, o deguto tirštumo nafta išsiliejo į vandenį, kai jau tūkstančiai nelaimės ištiktų žmonių bandė išsigelbėti plaukdami.

Degalai storu sluoksniu padengė vandenį. Lipni medžiaga pateko plaukusiems į akis, plaučius, jie ją nurijo.

Manoma, kad daug į vandenį įšokusių kareivių žuvo dėl naftos išsiliejimo ir, žinoma, dėl to, kad trūko gelbėjimosi liemenių.

Kadangi „Lancastria“ korpusas buvo smarkiai apgadintas, laivas apvirto ir nuskendo maždaug per 20 minučių – tai pernelyg trumpas laikas, kad būtų galima evakuoti tūkstančius laivo viduje įstrigusių žmonių.

Winstonas Churchillis norėjo nuslėpti nelaimę

„Lancastria“ nuskendimas buvo baisi tragedija, tačiau ji įvyko pačiu blogiausiu metu ministrui pirmininkui Winstonui Churchilliui, kuris daug dirbo, kad sustiprintų Didžiosios Britanijos kovinę dvasią.

Didžiosios Britanijos lyderiui Winstonui Churchilliui „Lancastria“ subombardavimas buvo politinė katastrofa. Prieš keletą dienų, birželio 4 d., britai buvo pabaigę 338 tūkst. Sąjungininkų karių evakuaciją iš Prancūzijos uostamiesčio Diunkerko.

„Britų ekspedicinės pajėgos dabar visiškai sėkmingai evakuotos iš Prancūzijos“, – paskelbė Churchillis.

Tačiau jis sakė netiesą: birželio 17-ąją, tą dieną, kai nuskendo „Lancastria“, net 67 tūkst. karių dar laukė, kol bus pargabenti namo.

Taigi, Churchillis baiminosi, kad žinios apie didelius nuostolius susilpnins britų kovinę dvasią, todėl ataskaitą apie „Lancastria“ jis pažymėjo raide „D“, kuri reiškė, kad laikraščiams neleidžiama skelbti naujienos.

Tik liepos 26 d., praėjus daugiau nei penkioms savaitėms po nelaimės, ši žinia pasirodė laikraštyje „The Scotsman“.

Oficiali ataskaita apie „Lancastria“ nelaimę yra įslaptinta iki 2040 m. Priežastis gali būti ta, kad Churchillis žinojo apie žuvusiųjų skaičių daugiau, negu buvo sakoma.

Organizatorių nuotr.

Organizatorių nuotr.

Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!

tv3.lt

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder