Begalinė rusų kantrybė: kodėl protestų prieš valdžią vis mažiau?

Kodėl taip yra ir kas galėtų perpildyti rusų kantrybės taurę, Alfa.lt kalbėjosi su vienu garsiųjų 2011–2013 m. Bolotnajos protestų organizatoriumi, Lietuvoje veikiančio „Rusų europietiškojo judėjimo“ lyderiu Daniilu Konstantinovu.

Nebėra lyderių

Bolotnajos protestai buvo turbūt paskutiniai tokio masto ir trukmės pasipriešinimo valdžiai pavyzdžiai, kuriuos taip pat nulėmė pasipiktinimas Dūmos rinkimų falsifikavimu.

Visoje serijoje mitingų dalyvavo šimtai tūkstančių Rusijos piliečių, kuriuos subūrė visuotinė opozicinė koalicija. Į gatves žmones kartu vedė, atrodytų, neįmanomi sąjungininkai – nuo kraštutinių kairiųjų iki liberalų, nacionalistų ir LGBT teisių gynėjų.

Ar protestai bent jau menkesniu mastu įmanomi ir po šių metų rinkimų? D. Konstantinovas teigė, kad labai tuo abejoja. „Manau, kad protestų tikimybė yra mažesnė nei ankstesniais metais. Tai – dėsninga.

Daug metų Rusijoje egzistavo įvairių pakraipų opozicinių judėjimų infrastruktūra, kuri buvo gerai išplėtota.

Egzistavo didelės opozicinės jėgos – judėjimas „Solidarumas“, skaitlingi kairiosios opozicijos judėjimai, Aleksejaus Navalno štabai ir kiti. 2021 m. viskas faktiškai sugriauta“, – teigė Alfa.lt pašnekovas.

Jis priminė, kad kairiosios pakraipos opozicija valdžia rimtai užsiėmė dar 2012 m.

Netrukus atėjo liberalų eilė – 2015 m. nužudytas Borisas Nemcovas, Garis Kasparovas turėjo bėgti į užsienį. Galiausiai apnuodytas ir nuteistas A. Navalnas, o jo organizacija taip pat beveik sutriuškinta.

„Taigi, nebėra opozicinių organizacijų ir lyderių, galinčių vesti protestuotojus. Taip, gali pasitaikyti stichinių protestų, bet jie neturės vedlių. Manau, kad valdžia greitai nuslopins tokius protestus“, – skeptiškai prognozavo opozicijos atstovas.

Boikotuoti ar dalyvauti?

Pastaraisiais mėnesiais Rusijos opozicijoje, daugiausia internetinėse diskusijų platformose, vyko aktyvios diskusijos jau nebe apie protestus, o apie tai, ar reikia skatinti Rusijos žmones dalyvauti rinkimuose ir balsuoti prieš valdžios kandidatus, ar atvirkščiai – boikotuoti rinkimus.

Atrodo, kad bendras sutarimas šiuo klausimu taip ir nepasiektas.

Kaip teigė D. Konstantinovas, didelio skirtumo iš esmės nėra, nes valdžia vis viena pateiks tokius rinkėjų aktyvumo skaičius ir tokius galutinius rezultatus, kokie jai reikalingi.

„Rinkimai Rusijoje seniai nebevyksta. Tai – farsas, kurio dalyviai kruopščiai atrenkami pačiuose pirmuose etapuose. Mano asmenine nuomone, geresnis yra boikoto variantas.

Kremlius gali sau leisti atiduoti pergalę porai opozicijos veikėjų, pavyzdžiui, Vladimirui Ryžkovui arba Vladimirui Litvinovičiui. Šitaip jis bandys legitimizuoti rinkimus Vakarų akyse: štai matote – opozicijos atstovai parlamente. Kuo ne demokratija? Putinui tai būtų naudinga“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

Jis atkreipė dėmesį, kad Rusijoje seniai yra imituojama neva opozicinių jėgų reprezentacija parlamente. Save kaip opoziciją pristato Genadijaus Ziuganovo komunistai ir liberalai „Jabloko“. Net ir Vladimiras Žirinovskis tvirtina, kad yra opozicijoje valdančiajai partijai.

„Galų gale, juk žmogus turi turėti ir kažkiek savigarbos. Jei į jus metų metais įžūliai ir atvirai valosi kojas, kaip galite nusižeminti tiek, kad dalyvautumėte šiame farse?

Gal geriau vieną sykį pasakyti: gana – mes šiame spektaklyje daugiau nebedalyvaujame. O ką daryti? Sėskime ir pagalvokime“, – svarstė opozicijos aktyvistas.

Kada baigsis kantrybė?

Valdant V. Putinui jau užaugo visa rusų karta, nežinanti kitokios valdžios ir kitokių rinkimų.

Bent jau dalis visuomenės priprato prie to, kad nuo jų valios nieko nepriklauso ir net Konstitucija gali būti kaitaliojama taip, kaip patogu Kremliui.

Kitaip tariant, Rusijoje yra vis mažiau katalizatorių, galinčių sukelti plataus masto nepasitenkinimą. Audringos reakcijos nebesukelia ir nuolat blogėjanti socialinė bei ekonominė padėtis. Kas galėtų tapti paskutiniu lašu, perpildančiu rusų kantrybės taurę?

„Pasakysiu sąžiningai – aš nežinau. Kažkada protestus sukėlė pensijų reforma, vadinta „lengvatų monetizacija“. Pasipiktinimas buvo toks netikėtai platus, kad valdžiai teko trauktis.

Turbūt valdžia turėtų padaryti kažką itin įžūlaus ir neatleistino. Na, tarkime, Putino kortežas suvažinėtų žmogų. Turi įvykti kažkas tokio, kas taptų lūžio momentu, ir kelio atgal nebebūtų“, – sakė D. Konstantinovas.

Anot jo, šiandien nebeįmanoma prognozuoti, kas galėtų sukelti revoliucinę bangą.

Akivaizdu, kad didieji procesai tokio efekto neturi – rusai jau visą mėnesį socialiniuose tinkluose stebisi, kad morkos brangesnės už bananus, tačiau dėl to nemitinguoja, o tik gūžčioja pečiais ir svarsto, kad vėl reikės veržtis diržus.

Nuo 2014 m. nuosekliai krinta gyvenimo lygis. Masė žmonių Rusijoje atsidūrė socialiniame dugne ir vienintelis jų rūpestis – išgyventi. Daugiau niekam jie nebeturi jėgų“, – konstatavo opozicijos atstovas.

Kita vertus, nors rusų kantrybė iš tiesų yra milžiniška, pyktis kaupiasi ir kada nors turėtų pratrūkti socialinio sprogimo pavidalu.

Tai paskatintų veikiau ne politiniai įvykiai arba ekonominiai procesai, o visiškai netikėti įvykiai, galintys paveikti žmones emociškai. D. Konstantinovas priminė, kad 2010 m. Tuniso revoliucijos katalizatoriumi tapo gatvės prekiautojo susideginimas.

Tragiškas vieno žmogaus žingsnis perpildė visos nacijos kantrybės taurę. Ukrainos Maidano revoliuciją įplieskė represijos prieš taikiai mitingavusius studentus, nors atrodytų, kad demonstracijos išvaikymas neturėjo pernelyg nustebinti ukrainiečių.

„Vos prieš kelis mėnesius iki Baltarusijos revoliucijos kalbėjausi su tenykštės opozicijos atstovais ir jie mane tikino, kad režimo gniaužtai tokie galingi, kad net kalbos negali būti apie masinius protestus“, – pabrėžė D. Konstantinovas.

Putinui liko 10 metų

Alfa.lt pašnekovo nuomone, revoliucija Rusijoje neišvengiama būtent dėl besikaupiančio žmonių pykčio, vadinasi, tai tik laiko klausimas. Ypač atsižvelgiant į tai, kad paprastų rusų padėtis nuolat blogėja. „Rumunijos diktatorius Čaušesku surinko daugiatūkstantinį savo šalininkų mitingą, o netrukus jį sušaudė.

Sako, kad režimus saugo represinės struktūros, bet juk ir Čaušesku saugojo galinga saugumo tarnyba.

Kur dabar ta tarnyba ir kur diktatorius? Rytų Vokietijoje buvo turbūt efektyviausia saugumo tarnyba. Kur dabar Rytų Vokietija?“ – retoriškai klausė vienas iš Bolotnajos protestų organizatorių.

Galiausiai, pasak Alfa.lt pašnekovo, net ir nesant ypatingų dirgiklių, dabartinė padėtis Rusijoje vis vien negali trukti ilgiau nei apytikriai dešimtmetį. Vladimiras Putinas tuoj įžengs į aštuntą dešimtį – prasideda jo saulėlydis.

„Po 10 metų jam bus 80. Sunku patikėti, kad jis ir toliau sugebės kontroliuoti situaciją.

Gal jį laikys poste kaip kokį sovietmečio marazmatiką, o gal pašalins jo paties aplinka. Viena, ko bijau, – kad per tuos 10 metų jis nepradėtų didelio karo“, – sakė D. Konstantinovas.