Baltarusija po Aliaksandro Lukašenkos

Apie tai, kokią įtaką situacijai kaimyninėje šalyje bei regione gali turėti A.Lukašenkos sveikata bei jo galimas pasitraukimas, diskutavome su saugumo politikos ekspertu, dimisijos pulkininku Ignu STANKOVIČIUMI.

- Jeigu A.Lukašenkos sveikata ir toliau prastės, kas galėtų jį pakeisti?

- Kadangi Baltarusijos vadovas dar nepasitraukė, situacijos analizė būtų labiau teorinė, bet pasvarstyti galima. Situacijai įtakos turės keli dalykai ir galimi pokyčiai stipriai priklausys nuo politinėje scenoje veikiančių aktorių.

Jeigu A.Lukašenka nueina, turi trauktis ir dabar jį supantis artimiausių politikų ratas. Nebent jis įvardintų tiesioginį įpėdinį arba artimiausias ratas pabandytų perimti valdžią, bet tai reikštų Konstitucijos bei galiojančios „demokratinės" santvarkos pažeidimą.

Kitas momentas - užsienyje veikianti opozicija su Sviatlana Cichanouskaja priešakyje. Tik čia kyla klausimas - kokią įtaką jie turi šalyje ir kaip būtų priimti grįžę į Baltarusiją?

Trečias svarbus veiksnys - Ukrainoje kariaujantis baltarusių Kastusio Kalinausko pulkas. Kaip jis pasielgtų šaliai likus be vadovo - nekreiptų dėmesio ar pasinaudotų susidariusia situacija Rusijos įtakos Baltarusijoje neutralizavimui?

Ketvirtas žaidėjas - Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas arba, galima sakyti, kolektyvinis Putinas, kuris nusiteikęs žaisti rimtai, nes Baltarusijos atsitraukimas nuo Rusijos iš esmės griauna Rusijos imperijos idėją.

Manau, kad bendrą padėtį apspręs tai, kaip ir ko galimo A.Lukašenkos pasitraukimo atveju siektų šie žaidėjai. Pirmieji, greičiausiai, siektų išlaikyti status quo.

Užsienyje veikianti opozicija, tikėtina, bandys išsaugoti Baltarusijos nepriklausomybę ir pasistengs, kad neliktų ne tik dabartinio vadovo artimiausios aplinkos, bet ir jo politikos pėdsakų. Apie K.Kalinausko pulko karius sunku kažką pasakyti, nes jie ir dabar kariauja, tad kol aktyvios kovos nesibaigs, jie turėtų likti fronte.

Taip pat svarbu, kokie santykiai susiklostys tarp šalies viduje esančios ir užsienyje veikiančios opozicijos. Be to, reikia prisiminti, kad prieš pastaruosius prezidento rinkimus tiek S.Cichanouskajos vyras, tiek kiti kandidatai buvo susiję su Maskva.

Net ir pati dabartinė opozicijos lyderė tuomet žadėjo, kad, atėjus į valdžią, sieks palaikyti gerus, artimus santykius su Rusija, klausimų kėlė ir jos pasisakymai dėl Krymo. Man tas skambėjo neskaniai.

Juk ne veltui prieš kelis metus buvo teigiama, kad gal tai ir netiesioginis, bet Maskvos projektas. Iš pradžių ji tikrai nebuvo provakarietiška. Dabar požiūris, tikėtina, pasikeitė, tačiau neatmestina ir tai, kad, gavusi valdžią, S.Cichanouskaja stengtųsi išlaikyti su Rusija status quo.

O V.Putinas, įvertinus, kad Ukrainoje rusai įstrigo, tikėtina, bandytų į karą įtraukti Baltarusijos ginkluotąsias pajėgas. Juolab kad šiandieninėje situacijoje Baltarusija puikiai supranta, kad be ekonominės Kremliaus pagalbos jai būtų sudėtinga. Kita vertus, baltarusiai irgi reikalingi daugiau draugų šiame regione neturinčiai Maskvai. Jai tai yra savotiškas išlikimo klausimas.

Ir dar turime juodąjį arkliuką - kinus. Neaišku, kokie yra dabartiniai Minsko ir Pekino santykiai, tačiau kinai tikrai turi savo interesų regione ir nemanau, kad lengvai užleistų pozicijas.

Tolesnei situacijai įtakos turės minėtų žaidėjų tarpusavio rokiruotės. Tarkim, jeigu provakarietiškas K.Kalinausko pulkas susivienytų su Baltarusijos viduje veikiančia opozicija, kuri pasiryžusi naudoti ginkluotą jėgą, šalis galėtų pasukti Vakarų kryptimi ir orientuotis į NATO bei ES.

Norisi tikėti, kad jos kelias nebūtų toks kruvinas kaip Ukrainos, bet ne be reikalo tiek iš ukrainiečių ir netgi iš Rusijos opozicijos atstovų pasigirsta kalbų apie galimą buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės analogo atkūrimą.

Tuo bandoma pasakyti, kad čia gyvenusias tautas siejo bendri interesai ir vienijo pasipriešinimas bendriems pavojams. Baltarusiams pasukus vakarų kryptimi, jie pagrįstai galėtų tikėtis tiek ukrainiečių, tiek lietuvių ir lenkų pagalbos. Jeigu prie jų siekių prisijungtų opozicija iš užsienio, tokia koalicija tikrai atsilaikytų prieš V.Putiną.

Atskiras klausimas - dabartinės Baltarusijos jėgos struktūros. Nuo to, liks jos ištikimos dabartiniam režimui, prisidės prie opozicijos ar stos Maskvos pusėn, irgi nemažai priklausys. Juolab kad labai abejotina, jog dabar Rusija pajėgtų atidaryti dar vieną frontą ir mėgintų prisijungti Baltarusiją jėga. Greičiausiai Kremlius mėgintų situaciją apžaisti kitais būdais.

Tokiu atveju svarbus taptų ir Vakarų paramos klausimas. Jeigu baltarusiai nuspręstų pasielgti kaip ukrainiečiai ir mėgintų išstumti rusus, juos būtų privalu paremti. Ukraina gauna daugiamilijardinę paramą, todėl gali priešintis Rusijai, o ar tokios pat paramos sulauktų Baltarusija, ar ES ir NATO jai padėtų, jei ne ginklais, tai ekonomiškai?

Net mes privalėtume vėl atnaujinti susisiekimą geležinkeliais, leisti eksportuoti kalio trąšas ir imtis kitų priemonių, kad kaimynų ekonomika atsigautų ir jie galėtų išgyventi. Labai gerai būtų, jeigu Kijevas ir Minskas būtų priimti į NATO ir ES. Tuomet atsidarytų sienos, nuslūgtų įtampa ir lengviau būtų neutralizuoti Rusijos keliamus pavojus.

Priminsiu, kad kai byrėjo TSRS, mums didžiausias pavojus buvo Rusijoje prasidėjusi suirutė, kuri paskatino migraciją. Tuomet atsilaikėme, bet jeigu Rusija ims byrėti dabar, tikėtina, įvairiais pjūviais prasidės kovos dėl valdžios ir kils tokia velniava, kad sunku bus visiems kaimynams. Šiuo atveju, susivienijus su baltarusiais ir ukrainiečiais, lengviau būtų amortizuoti neigiamas byrėjimo pasekmes.

Kita vertus, jeigu kolektyviniai Vakarai nuspręs pagalbos Baltarusijai neteikti, šį projektą bus galima pamiršti ir beliks tik užjausti Rusijai paliktus baltarusius.

- Kas lauktų pačios Baltarusijos A.Lukašenkos pasitraukimo atveju?

- Tokiu atveju esminiu veiksniu taptų pačių baltarusių savimonė. Daug su jais bendravau ir į klausimą - kodėl esi baltarusis - išgirdau tris skirtingus atsakymus. Vieni teigė, kad jie save laiko baltarusiais tik todėl, kad gimė toje šalyje, tačiau taip pat sėkmingai galėtų būti ir rusais. Tokiems žmonėms, kuriuos jungia tik teritorija, mažas skirtumas, kur gyventi.

Antras atsakymas buvo siejamas su kalba ir religija, bet skambėjo panašiai. Baltarusijoje gyvena stačiatikiai, katalikai ir unitai. Pastarųjų dviejų konfesijų atstovai teigė, kad jie yra baltarusiai, nes jie ne provoslavai. Trečioji grupė laikė save baltarusiais, kadangi jie kalba baltarusiškai ir nėra provoslavai.

Antroji ir trečioji grupės laiko save baltarusiais, nes suvokia save kaip tautą, nors ir skirtingu laipsniu. Prezidentui pasitraukus, tolesniam šalies likimui įtakos turės ir tai, kuri iš šių trijų grupių bus aktyviausia.

Palyginimui - per Ukrainos karą paaiškėjo, kad dalis vietos rusų, kurie save laikė rusais ir nemokėjo ukrainietiškai, nebuvo nusiteikę priimti Rusijos ir jos tvarkos. Įvyko identiteto virsmas ir jie tapo tikrais Ukrainos patriotais. Jeigu iki karo apie trisdešimt procentų pietryčių gyventojų palaikė Rusiją, tai po invazijos jų sumažėjo dviem trečdaliais.

Mes Lietuvoje irgi turime Lietuvos rusus, kurie yra ištikimi tėvynei Lietuvai ir Rusijos rusus, kuriems priimtinesnė yra ne gimtinė, o Putino imperinė Maskva ir jos pozicija.

Neabejotina, kad Baltarusijoje irgi yra tokių rusų, kurie pasisakytų už susijungimą su Rusija.

Visgi, kaip viskas pakryptų, prognozuoti dabar nesiimsiu, tik pasikartosiu, kad nemažai lems Vakarų parama. Paramos atveju net ir abejojantys, tikėtina, taptų provakarietiškais. Tad labai svarbu tiesiai ir aiškiai parodyti, kad, atsiskyrimo nuo Maskvos atveju, Minskas neliks vienas.

- Kokią įtaką tokie pokyčiai turėtų padėčiai visame regione?

- Priminsiu, kad yra trumpalaikis ir ilgalaikis saugumas. Jeigu Baltarusijoje prasidėtų neramumai, mums skubiai tektų spręsti - ką priimti, o ko - ne. Kas gali pasitraukti į Lietuvą, kas - ne.

Atidaryti sienas baltarusiams, kaip kad atidarėme ukrainiečiams, įsileisti žmones iš akivaizdžiai prorusiškų regionų ar nuo jų atsiriboti. Nusprendus padėti, trumpalaikis, šiandieninis mūsų saugumas smarkiai sumažėtų, nes prasidėtų įvairios perturbacijos, papildomi krūviai ir apkrovos tektų saugumo struktūroms.

Kita vertus, ankstesnės ukrainiečių migracijos bangos suvienijo Lietuvos žmones, tai, norisi tikėti, kad jie susivienytų ir baltarusių atveju. Juolab kad šis scenarijus yra labai tikėtinas: V.Putinas nenori paleisti ukrainiečių, tad tikrai nepaleis ir baltarusių, todėl kraujo gali būti ir kaimyninėje šalyje.

Tiksliau, gali, jeigu valdžią mėgintų perimti vidaus ar užsienio opozicija. Ir priešingai, jeigu opozicija pasuotų, Maskva nesunkiai suvirškintų Minską, tačiau tai būtų smūgis mūsų ilgalaikiam saugumui, nes tai sustiprintų Rusijos imperializmą.

Kol Rusijoje gyva senoji imperinė nuostata, kad imperijos saugumas yra plėtra - ribų nustūmimas kuo toliau nuo centro - ji bandys plėstis.

Sustiprėjusi Rusija toliau keltų pavojų, todėl turime būtų suinteresuoti, kad Baltarusija pasuktų į Vakarus. Toks žingsnis leistų galvoti apie stiprios Centrinės-Rytų Europos koalicijos, į kurios sudėtį, be Baltarusijos, dar įeitų Lietuva, Lenkija, Ukraina, Latvija, Estija, Slovakija ir Čekija, sudarymą. O jeigu vėliau prie jos prisijungtų dar ir Bulgarija su Rumunija, koalicija nesunkiai galėtų įtakomis susilyginti su „senąja" Europa.

Rytai įlietų į ES naujo kraujo, atneštų naujų idėjų, Vakarai garantuotų technologinį palaikymą ir demokratinių vertybių apsaugą. Tai yra būtent tas, ko reikėtų ilgalaikėje saugumo perspektyvoje, todėl viską nulems tai, kuria kryptimi pasuks ir su kuo nuspręs susidėti Minskas.