6 didžiausios Sovietų Sąjungos nelaimės, kurios nesulaukė didelio atgarsio visuomenėje

Sovietiniais laikais visiškos ramybės ir tvarkos modelis buvo ištobulintas iki tobulumo. Sovietų piliečiai nebuvo informuojami apie didelio masto katastrofas, korupciją, smurtą, agresiją, buvo rūpinamasi jų psichika. 

O jei ir buvo informuojami, tai ne iš karto. 

Jau nekalbant apie Vakarų spaudos atstovus... 

Taip buvo kuriama iliuzija, kad didžiulėje šalyje viskas sureguliuota, ekonomika vystosi ir progresuoja.

Černobylio avarija

Didžiausia, žinoma, yra gerai žinoma Černobylio avarija, įvykusi 1986 metais. 

Iš viso po avarijos nuo radiacijos poveikio mirė apie 600 tūkst. žmonių, iš jų apie 4 tūkst. žmonių mirė nuo vėžio ar kraujo ligų. 

Visas pasaulis apie Černobylio avariją sužinojo per kelias valandas. 

Tokio masto katastrofos buvo neįmanoma nuslėpti. Tačiau mūsų sąraše šiandien yra ir kitų avarijų, apie kurias valdžia dėl suprantamų priežasčių mieliau nekalbėjo, kurį laiką apie jas buvo draudžiama spausdinti.

№1. Branduolinių atliekų sprogimas Čeliabinsko chemijos gamykloje „Majak-40“ (1957 m.).

Tai buvo pirmoji radiacinė avarija šalies istorijoje, pirmoji SSRS atominė katastrofa. Tragedija geriau žinoma „Kyštymo avarijos“ pavadinimu, nes chemijos gamykla buvo įsikūrusi uždarytame Čeliabinsko-40 mieste (dabar Ozerskas), o Kyštymas buvo artimiausias žemėlapiuose pažymėtas miestas.

Per sprogimą tiesiogiai niekas nežuvo. Pirmąją dieną po sprogimo iš nukentėjusios teritorijos buvo atitraukti artimiausio dalinio kariškiai ir kaliniai iš kolonijos, kuri taip pat buvo netoliese. 

Tik praėjus savaitei ar dviem po avarijos buvo evakuoti vietos gyventojai, ir net tada tik iš labiausiai nukentėjusių gyvenviečių.

Sprogimas, kurio metu, kaip apskaičiuota, sprogo dešimtys tonų trotilo ekvivalento, įvyko radioaktyviųjų atliekų rezervuare: sugedo aušinimo sistema. 

Tačiau ši istorija apie aušinimo sistemą yra oficiali versija. Buvo ir kita neoficiali versija: į garinimo rezervuarą per klaidą buvo per klaidą įpilta karšto plutonio oksalato tirpalo su karštu plutonio nitrato tirpalu. 

Oksalatui oksiduojantis nitratui, išsiskyrė didelis energijos kiekis, dėl to perkaito ir sprogo rezervuaras su radioaktyviuoju mišiniu.

Cisterna, buvusi betoniniame kanjone 8,2 m gylyje, buvo sugriauta, 1 m storio betono plokštė, sverianti 160 tonų, buvo išmesta 25 m į šoną; sprogimas išdaužė iki 1 km spinduliu esančių pastatų langus; į atmosferą pateko apie 20 mln. kurijų radioaktyviųjų medžiagų.

Palyginimui, per Černobylio AE avariją buvo išmesta apie 380 mln. kurijų, t. y. apie 19 kartų daugiau.

Radiacinės taršos zonoje buvo didžiulė teritorija, kurioje gyveno 270 tūkst. žmonių ir kuri apėmė tris sritis: Čeliabinsko, Sverdlovsko ir Tiumenės.

Nuostoliai atsirado vėliau - tarp šimtų tūkstančių kariškių ir civilių darbuotojų, dalyvavusių likviduojant avarijos padarinius. 

Visi jie gavo dideles radiacijos dozes. 

Dabar avarijos vietoje yra branduolinis rezervatas „Rytų Uralo radioaktyvusis pėdsakas“. Jame lankytis draudžiama: radioaktyvumo lygis jame vis dar labai aukštas.

Valdžios institucijos slėpė informaciją apie nelaimę ir nuo šalies gyventojų, ir nuo radioaktyviosios taršos zonoje atsidūrusių Uralo gyventojų. 

Iki kilometro aukščio oranžiškai raudona šviesa švytintis dūmų ir dulkių stulpas laikraščiuose buvo vadinamas „aurora borealis“.

Tačiau avarijos Urale faktas gana greitai tapo žinomas užsienyje. Pirmoji apie tai pranešė Danijos spauda. Tačiau pranešimas buvo ne visai tikslus: jame teigta, kad įvyko kažkokia avarija per sovietų branduolinius bandymus.

№2. Balistinės raketos sprogimas Baikonūre (1960 m.)

Tai nebuvo vienintelė avarija Baikonūre, tačiau ji buvo viena didžiausių, įvykusių Baikonūro kosmodrome sovietmečiu.

Ji įvyko 1960 m. spalio 24 d. Visiškai nauja sovietų tarpžemyninė balistinė raketa R-16 buvo ruošiama paleidimui.

Valstybinės komisijos R-16 bandymams atlikti pirmininkas buvo pats Strateginių raketinių pajėgų (SMF) vyriausiasis vadas - artilerijos maršalas M. I. Nedelinas. 

Kaip dažnai pasitaikydavo sovietų istorijoje, norėta padovanoti 43-iąsias Spalio revoliucijos metines ir pirmąjį paleidimą atlikti iki lapkričio 7 d.

Skubant buvo padaryti visi įmanomi ir neįsivaizduojami saugumo taisyklių pažeidimai. 

Dėl to per bandymą įvyko priešlaikinis variklio paleidimas ir raketinio kuro sprogimas. Įvairių šaltinių duomenimis, nuo 92 iki 126 žmonių apdegė ir vėliau mirė nuo nudegimų ir žaizdų. 

Tarp žuvusiųjų buvo ir maršalas Nedelinas.

Informacija apie tragediją buvo įslaptinta, oficialių pranešimų apie nelaimę nebuvo. 

Žuvusiųjų šeimoms ir draugams buvo rekomenduojama nekalbėti apie avariją. Netgi maršalas Nedelinas, kaip teigiama oficialiame pranešime, „tragiškai žuvo per aviacijos avariją“.

Šiam tragiškam įvykiui Roskosmoso televizijos studija skyrė labai įdomų dokumentinį filmą: „Diena, kai raketos nepaleidžiamos“.

№3. Lėktuvų susidūrimas virš Dneprodzeržinsko (1979 m.).

Ši aviakatastrofa - viena didžiausių aviacijos istorijoje. Ji užima antrą vietą pagal aukų skaičių SSRS istorijoje ir trečią vietą tarp lėktuvų susidūrimų pasaulyje.

Danguje virš Dneprodzeržinsko (Ukrainos TSR) susidūrė du „Aeroflot Tu-134“ lėktuvai (skrydžiai Čeliabinskas - Kišiniovas ir Taškentas - Minskas), žuvo visi 178 lėktuve buvę žmonės. 

Tarp žuvusiųjų buvo 17 Uzbekistano futbolo klubo „Pachtakor“ žaidėjų. 

Tą dieną Charkovo dispečerinėje, pažeisdamas instrukcijas, nepatyręs dispečeris dirbo įtempčiausiame sektoriuje.

 Padėtį dar labiau komplikavo tai, kad vienas iš trijų oro koridorių buvo „rezervuotas“ aukščiausiam partijos vadui Černenkai, kuris turėjo skristi pas Brežnevą, tą dieną atostogavusį Kryme.

Pamatę, kad lėktuvai kerta vienas kitą, dispečeriai davė komandą vienam iš lėktuvų padidinti aukštį. Eteryje pasigirdo atsakymas: „Supratau“. 

Dispečeriai nusiramino, manydami, kad komandą įvykdė tinkamas orlaivis. Iš tikrųjų atsakė trečiojo orlaivio, IL-62, skrendančio į Taškentą, įgula. 

Po minutės du Tu-134 susidūrė ore ...

Ši katastrofa, kaip ir kitos, būtų buvusi nutylėta, jei ne visos futbolo komandos, ir dar iš aukščiausios lygos, žūtis. 

Dėl to, nors ši lėktuvo katastrofa nesulaukė plataus atgarsio SSRS (tik laikraštyje „Tarybinis sportas“ buvo išspausdintas nedidelis straipsnis apie „Pachtakor“ žūtį), tačiau tarptautiniu lygmeniu ji nebuvo nutylėta.

№4. Lėktuvo, kuriuo skrido Ramiojo vandenyno laivyno vadovybė, žūtis netoli Leningrado (1981 m.)

Kylant iš karinio aerodromo Puškino mieste (netoli Leningrado) sudužo transporto lėktuvas Tu-104, kuriame buvo Ramiojo vandenyno laivyno vadas, beveik visi jo pavaduotojai, pusė štabo personalo, laivyno aviacijos vadovybė, flotilės, brigados ir eskadrilės.

Per vieną akimirką Ramiojo vandenyno laivynas neteko vadovybės. Iš viso žuvo 52 žmonės, tarp jų - 16 admirolų. 

Palyginimui: per visą Didįjį Tėvynės karą sovietų laivynas neteko tik keturių admirolų.

Tragedijos priežastis buvo lėktuvų perkrovimas. Be sunkių seifų su žemėlapiais ir dokumentais, lėktuvas gabeno daug deficitinių prekių, kurių viršininkai galėjo gauti Leningrade: buitinės technikos, baldų, net vaisių. 

Įgula suprato, kad lėktuvas perkrautas, ir apie tai pranešė dispečeriui, tačiau šis nedrįso prieštarauti aukštajai vadovybei.

Uodegos skyriaus perkrovimas, staiga sustiprėjęs vėjas, netinkamas lėktuvo sureguliavimas ir, tikėtina, po pakilimo pasislinkęs krovinys - visa tai lėmė katastrofą. 

Po pakilimo lėktuvas pakrypo 50 metrų į uodegos ir dešiniojo borto pusę ir sudužo. 

Nuo smūgio užsidegė degalai - niekas neišgyveno. Liudininkai prisiminė, kad po katastrofos visas kilimo ir tūpimo takas buvo nusėtas menkaverčiais apelsinais. Po katastrofos visi Tu-104 buvo išimti iš tarnybos karinėse oro pajėgose.

№5. Motorlaivio „Aleksandras Suvorovas“ žūtis (1983 m.)

Kruizinis laivas, plaukęs maršrutu Rostovas prie Dono - Maskva, maksimaliu greičiu (25 km/h) įplaukė po Uljanovsko tilto per Volgą nelaikančiuoju tarpatramiu ir iš inercijos praplaukė po tiltu dar 300 metrų. 

Dėl to visa viršutinė laivo dalis buvo tiesiog nupjauta: denis, kino salė, kaminai. Situaciją apsunkino tai, kad tuo metu per tiltą važiavo krovininis traukinys. 

Dėl laivo susidūrimo su tiltu traukinys buvo pasislinkęs 40 cm. Dėl to kai kurie vagonai apvirto ir jų krovinys (anglis, grūdai, rąstai) išsiliejo ant laivo, todėl padaugėjo aukų.

Skirtingais duomenimis, žuvusiųjų skaičius siekė nuo 176 iki 600 žmonių. 

Sunkumai skaičiuojant susiję su tuo, kad laivas buvo perkrautas. 

Be 330 keleivių, laive buvo 50 įgulos narių ir 35 aptarnaujančio personalo nariai, įgulos narių pažįstami ir giminaičiai, ne visai oficialiai. Jų nelaimei, dauguma keleivių buvo viršutiniame denyje (kino salėje ir šokių aikštelėje), kuris per susidūrimą su tilteliu buvo visiškai sugriautas - iš čia ir didelis aukų skaičius.

Viena iš pagrindinių vėlyvą vakarą įvykusios tragedijos priežasčių buvo tai, kad ant tilto nebuvo signalinių šviesų. 

Be to, ant nelaimingojo ne eismo tarpatramio stovėjo bėglio kabina, kuri tamsoje atrodė kaip signalinė lenta, žyminti laivo tarpatramį.

№6. Dviejų traukinių žūtis netoli Ufos (1989 m.)

Ši katastrofa - didžiausia šalies geležinkelių transporto istorijoje. 

Dviejų keleivinių traukinių - „Novosibirskas - Adleris“ ir „Adleris - Novosibirskas“ - priešpriešinio važiavimo metu įvyko galingas susidūrima. 

Iš 1370 keleivių (tarp jų 383 vaikai) žuvo 575 žmonės (kitais duomenimis - 645), iš jų 181 vaikas; 623 žmonės buvo sužeisti.

Susidūrimas buvo toks stiprus, kad smūgio banga išdaužė kaimyninio miesto, esančio už daugiau kaip 10 km nuo įvykio vietos, langus, o ugnies stulpas buvo matomas už 100 km.

Ką jau kalbėti apie kaimyninį miestą! Sprogimas įjungė Šiaurės Amerikos oro gynybos sistemos (NORAD) pavojaus signalą! 

Amerikiečiai manė, kad sovietai išbandė dar vieną atominę bombą. Ekspertų teigimu, sprogimo galia beveik prilygo Hirošimos branduolinio sprogimo galiai.

Kas sukėlė tokį niokojantį sprogimą? Netoliese esančiame Vakarų Sibiro-Uralo-Volgos dujotiekyje, kuriuo buvo transportuojamas suskystintas benzino mišinys, susidarė pusantro metro skylė.

Pro plyšį ištekėjusios dujos susikaupė žemumoje netoli geležinkelio sankasos.

Likus kelioms valandoms iki nelaimės prietaisai parodė, kad vamzdyne sumažėjo slėgis. Tačiau užuot ieškoję nuotėkio, budintys darbuotojai tik padidino dujų tiekimą, kad atstatytų slėgį. 

Dėl to, padidėjus slėgiui, ištekėjo daugiau dujų. Pravažiuojančių traukinių mašinistai perspėjo ruožo dispečerį, kad pervažoje yra stiprus dujų nuotėkis, tačiau šis į tai nekreipė dėmesio.

„Dujų ežero“ užsidegimas buvo laiko klausimas. Kas lėmė sprogimą - pro traukinio langą išmesta cigaretė, stabdant iš po ratų iškritusi kibirkštis - jau nebeįmanoma nustatyti. 

Taip pat ir skylės dujotiekyje priežastis - dėl korozijos ar ekskavatoriaus kaušo.

Šaltinis: lv.baltnews.com