Žlungantis „didžiojo rusų pasaulio“ mitas

- Rusijos vadovas Vladimiras Putinas naujausiame savo kreipimesi į Rusijos žmones pažadėjo išvalyti šalį nuo išdavikų ir kitų Vakarams tarnaujančių „padugnių". Kodėl jam staiga prireikė tokių valymo darbų?

- Kaip visada, karą pralaiminti pusė bijo net pagalvoti, kas bus, kai šiandieninis konfliktas pasibaigs, ir žmonės sužinos tiesą apie šio karo tikrąsias priežastis bei rezultatus.

Manau, V.Putinas jau šiandien rūpinasi, kaip atsikratyti tų, kurie po to jį atakuos, visaip koneveiks ir smerks. Tačiau, kaip sakė dekabristai, visų neiškarsi...

- Tokios V.Putino kalbos dar labiau paskatino pasvarstymus apie vykstančias užkulisines kovas dėl valdžios Rusijoje. Kiek tokie pasvarstymai gali būti pagrįsti?

- Vadinamieji kolektyviniai Vakarai tokių kovų išprovokavimą iki šiol laiko svarbiausiu savo dorojimosi su Rusija tikslu.

Pakankamai efektyvi pagalba Ukrainai, sankcijos Rusijos valstybei, kurios jau davė puikius ekonominius rezultatus, taip pat tikslingos personalinės sankcijos Rusijos elitui bei V.Putino aplinkai yra skirtos šiam tikslui: sukurti mintį tarp elito, jog šis vadas jiems yra nuostolingas.

Taigi, anksčiau ar vėliau ši paprasta mintis taps esmine...

Rusijoje visais laikais pralaimėti karai pavirsta arba revoliucija, arba vadovo mirtimi. Kaip rodo Rusijos istorija, vadovų mirtys dažniausiai ir būna išprovokuotos efektyvios užsienio valstybių politikos.

Matyt, ne be reikalo šiuo metu sklando toks garsus naratyvas, kad V.Putinas baigs savo gyvenimą karininkiško šalikėlio kilpoje arba smūgio sunkia tabokine į smilkinį būdu, kitaip sakant, orientuojantis į Rusijos imperatorių Pavelą I, kuris tokiu būdu buvo nugalabytas rūmų perversmo metu Michailovsko pilyje, savo miegamajame 1801-aisiais...

Kadangi Vakarų strategija yra tokia - leisti rusams susidoroti su bankrutavusiu vadovu patiems - tai gali ir nutikti, ypač jeigu pasidairysime po panašiais įvykiais turtingą Rusijos istoriją...

Kita vertus, kuo ilgiau toks galas neateis, tuo daugiau problemų turės Rusija, kuo daugiau ji turės problemų, tuo didės ir branduolinio ginklo panaudojimo pavojus.

- Pasirodė įdomus pranešimas, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas skrido į Kiniją, tačiau, nuo Maskvos nuskridus daugiau nei 2000 kilometrų, jo lėktuvas staiga apsisuko ir grįžo atgal. Kodėl taip galėjo nutikti?

- Rusijos diplomatijos istorijoje tokį fokusą yra iškrėtęs ir buvęs užsienio reikalų ministras Jevgenijus Primakovas.

Matyt, S.Lavrovas tiesiog nukopijavo, jo manymu, efektyvų ir labai demonstratyvų politinį veiksmą.

Akivaizdu, kad taip galėjo įvykti todėl, kad jam nuskridus į Kiniją, į visus savo prašymus gautų vieną ir tą patį atsakymą - „ne". Kitaip ir būti negalėjo.

Kinija savo gerovę visada statė ant vakarietiškų rinkų, tačiau šios rinkos Rusijai užsidaro, o kinai puikiai mato, kas vyksta su Rusijos ekonomika ir kokie katastrofiški trūkumai šiandien krinta beveik ant visų rusų.

Kinai puikiai suvokia, kad partneris, kuris nesugeba suskaičiuoti iki 10-ies ant dviejų rankos pirštų, ką rodo ši „karinė operacija", yra pavojingas ir nepatikimas.

Kinai, aišku, norėtų eksploatuoti Rusiją, tačiau jie negali susidėti su bepročiu ir sėsti į vieną traukinį su juo, kad riedėtų į naujus ekonominius ir karinius konfliktus.

Tie, kas domisi Kinijos diplomatijos istorija, puikiai supranta, kad jie labai tikslingai ir efektyviai gina savo interesus.

- Apie karinius reikalus: šiomis dienomis daug kalbama, jog rusai gerokai sulėtino arba išvis sustabdė savo puolimą kai kuriomis kryptimis. Daugelis ekspertų pažymi, kad neišdegus planui A, t. y. „blickrygui", V.Putinas pereina prie plano B, jeigu tokį turi. Taigi - kokių karinių tikslų dabar gali siekti Rusija, kai puolimas visais frontais gerokai užstrigo?

- Rusai užgrobė jiems svarbias teritorijas Ukrainos pietryčiuose, sustojo šiose vietose ir pradėjo įrenginėti gynybines linijas.

Kitaip sakant, jie sužaidė vadinamojo limituoto karo scenarijų, apie ką esame kalbėję anksčiau, kuris ir buvo vienas iš galimų šios karinės kampanijos planų.

Tiesiog jiems tapo aišku, kad visos Ukrainos užgrobti neįmanoma, todėl rusai apsistojo ties jiems svarbiausiais dalykais, t. y. galimybe paversti Azovo jūrą vidaus ežeru, užėmus Mariupolį, kur šiuo metu vyksta vienintelė intensyvi karinė kampanija.

Dar vienas tikslas - atriboti Ukrainą ir nuo Juodosios jūros bei pramušti sausumos koridorių iš Donbaso į Krymą.

Taip, visur kitur karinių veiksmų intensyvumas sumažėjo, bet tai reiškia, kad, norint Ukrainai atsiimti šias teritorijas, teks stipriai ginkluotis.

Nes vienas dalykas yra ginti savo įtvirtinimus ir visai kas kita - šturmuoti priešo įtvirtinimus.

Akivaizdu, rusai panaudojo seną savo mėgstamą, dar Žukovo kurtą schemą, pagal kurią iš pradžių intensyviai atakuojama daugelyje vietų, neleidžiant priešininkui suprasti, kokia bus pagrindinė smūgio kryptis, tuomet tokios masyvios atakos sukurtoje sumaištyje pagaliau sukaupiami rezervai ir atakuojama ten, kur siekiama pralaužti priešininko gynybą.

Taigi, visa tai dabar ir išryškėjo - stabdomos aktyvios kovos visoje Ukrainos teritorijoje ir pereinama į gynybines pozicijas pietryčiuose, bandant bet kuria kaina užgrobti Mariupolį.

O Šiaurės Rytų kryptimi, prie sostinės Kijevo, ukrainiečiai juos nustūmė apie 50 km atgal, t. y. gerokai sumažino grėsmes sostinei.

Žinoma, tai galima vertinti kaip didvyrišką entuziazmą, tačiau reikia pripažinti, jog rusai užgrobė Ukrainos pietryčius ir dabar reikės daug pastangų, siekiant juos iš ten „išrūkyti"...

- Kalbama, kad rusai ketina pasitelkti ir samdinius iš Sirijos. Savų jėgų jau neužtenka?

- V.Putinui paaiškėjo, jog milžiniškas žuvusiųjų skaičius, kuris galimai jau viršija 10 tūkstančių, ir triskart didesnis sužeistųjų skaičius (tai atitinka tokių operacijų mastą) yra pakankamas, kad sukeltų didžiulius neramumus Rusijos visuomenėje.

Šiuo požiūriu vertinant darosi pigiau už pinigus samdyti samdinius, negu mesti į mėsmalę savo žmones. V.Putinas, žinoma, norėtų atsivežti 15-16 tūkstančių Sirijos kareivių, tačiau Bašaras al Asadas supranta, jog išvedus tokį kiekį jo žmonių pusiausvyra pačioje Sirijoje gali pasikeisti ne jo naudai...

Todėl didelė tikimybė, kad šių žmonių jis neatiduos, o kurti mažus sirų junginius tiesiog neapsimoka, nes juos bus sunku integruoti į bendrą gynybos schemą.

Kita vertus, Sirijos kovotojų taktika bei visa tai, ką jie moka, stipriai skiriasi nuo karo Ukrainoje - žmogelius, džipais važinėjančius po dykumą, kiek pašaudančius ir iškart sprunkančius lauk, bus labai sudėtinga priversti kovoti pavasarinėje Ukrainos klampynėje.

Neįsivaizduoju, kaip V.Putinas juos privers kovoti...

- Rusų politikai savo susirašinėjimuose bei pareiškimuose socialiniuose tinkluose atvirai teigia, kad Rusijos tikslas yra visiškai sunaikinti Ukrainą, užkertant jai galimybes atsigauti per artimiausius dešimtmečius, net jeigu šalies atstatymui būtų mestos visos iš Rusijos konfiskuotos lėšos. JAV prezidentas jau pavadino V.Putiną kariniu nusikaltėliu, Ukraina sudarinėja kitų karo nusikaltėlių registrą... Ar keisis kas nors po šito karo?

- V.Putinas niekada ir neslėpė noro sunaikinti Ukrainos valstybę. Tuo metu Vakarų strateginio lygmens uždavinys yra išsaugoti Ukrainą ir padėti jai susidoroti su Rusija.

Žinoma, rusai vis dar gali sudaužyti Ukrainą fiziškai, bet jie negali išgelbėti savo ekonomikos.

Nes, kaip matome, „geležinė uždanga", kurią V.Putinas įsivaizdavo besileidžiant ir jo pusėje paliekant Rusiją, Baltarusiją, Kiniją bei Iraną, dabar pradėjo leistis visiškai kitose vietose...

Nei kinai, nei iraniečiai nėra pasiruošę dėl draugystės su V.Putinu atsisakyti santykių su Vakarais.

Todėl rusams belieka rėkti, kad visas pasaulis šiandien juos ruošiasi sunaikinti... Ši istorija Rusijai baigsis taip, kaip ir visi kiti pralaimėti karai.

- Ar gali NATO įsivelti į tiesioginius karinius veiksmus prieš Rusijos kariuomenę?

- Tai gali įvykti labai lengvai ir, matyt, Rusija provokuos šią situaciją, siekdama išvesti derybas į platesnius vandenis, t. y. derėtis ne su Ukraina, o su NATO dėl Ukrainos, kaip vieno iš platesnių derybų elemento.

Todėl konflikto išplėtimas yra vienas iš Rusijos strateginių uždavinių.

Kartu jie mėgintų ir stabilizuoti nuotaikas savo visuomenėje, įrodinėdami, kad jie kovoja su NATO ir pasakodami kitas „pasakas" apie puolančius Vakarų grobuonis. Prisiminkime, šis konfliktas ir prasidėjo nuo rusų ultimatumų NATO, o ne pretenzijų Ukrainai.

Tiesiog šie ultimatumai buvo iliustruoti karo prieš Ukrainą veiksmais.

Tačiau V.Putinas net ir sapne negalėjo patikėti, kad ši jo karinė ofenzyva bus tokia apgailėtina - šį karą rusai įsivaizdavo kaip paradą, net savo kareivėliams į kuprines sudėjo paradines uniformas, su kuriomis jie turėjo šauniai pražygiuoti Kijevo Maidano aikštėje.

Tačiau visa tai žlugo, kaip ir „didžiojo rusų pasaulio" mitas.