Vytautas Valevičius. Raudonas STOP signalas

Norint padaryti situaciją kiek aiškesne, paimkime keletą pavyzdžių. Dieną prieš prasidedant karui vienas politikas rašė: „Baltarusija nėra Lietuvos apskritis, o jos gyventojai ne Lietuvos piliečiai, todėl vargu ar dera mums trokšti jiems daugiau demokratijos, nei kad jos nori jie patys, juolab paskirti jiems prezidentę.“

Atrodytų, visai padori mintis. Dabar galima matyti, kad iš buvusios savarankiškos valstybės raketomis apšaudomos Ukrainos ligoninės ir vaikų darželiai. Tai ar reikia siekti demokratijos kaimyninėje šalyje, ar ne?

Gal tegu patys sprendžia kiek Ukrainos gyventojų žus nuo rusiškų raketų ar lėktuvų bombardavimų? Nesikiškime?

Gal toks autorius tik suklydo? Bet prieš mėnesį jis tvirtino:“ Pasirodo, labai didelė nauda ir vertybė yra atsitverti nuo kaimyno (nors jis ir svoločius), tvora ir plius dar ją apjuosti pjaunančiąja viela.“ Nesuprantu, ko trūksta – proto ar sąžinės.

Siekis su banditais gyventi draugiškai visuomet baigiasi katastrofa tam, kas to nori. Kiek bemaitinti Šiaurės Korėją, ji vis raketas leidžia ir aplinkiniams grasina. Palestinos „kovotojai“ vis stengiasi visais būdais „įkąsti“ Izraeliui. Gal ir su jais nereikia tvoros?

Galiu tęsti ir tęsti panašius samprotavimus: „Nė viena ES valstybė nesuka dėl to galvos, perka, krauna, tręšia, o mes uždarome geležinkelio tranzitą ir krovą Klaipėdos uoste.“ Va kaip negerai. Dabar pažvelkime šiandienos akimis. Didysis JAV sankcijų paketas Rusijai atrodo visai normaliai. Ir ES valstybės turi savo, ne ką mažesnį. Moka savo piliečių gerove, bet moka. Tiesa, ne visi. Dėl įvairių priežasčių.

Taigi, kas leidžia matyti ateitį. Kaip nekeista - moralė. Vertybės. Patinka kokiam autoriui moralumas ar ne, tai didysis žmonijos atradimas, kuriuo reikia mokėti naudotis. Tautos dainius Vincas Kudirka rašė:

Kol da idealais, brol, besigėrėsi,

Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,

O skubink! Paskui tu... jų išsižadėsi

Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.