Vytautas Valevičius: Propagandos efektyvumas

Senoliai dar atmena TSKP, kuriioje visuomet būdavo propagandos padalinys. Televizijos žiūrovai laidose iš Baltarusijos, Rusijos ir panašių šalių irgi įžiūri propagandą. Net JAV laikraščiai ar TV kanalai turi savo politinę kryptį, vadinasi gali būti pripažinti propagandistais.

Prisiminkime kad ir Donaldo Trumpo rinkimus bei jo žinučių blokavimą. Tai plačiausiai pasklidusios blogosios nuomonės apie reiškinį.

Beje, jis gali turėti ir teigiamą turinį. Apie tai rašiau knygoje „Manipuliacija arba kaip paveikiami žmonės“.

Bet dabar reikėtų pabandyti suprasti, kodėl vieni žmonės yra atsparūs propagandai, o kiti labai imlūs. Paprasčiausias atsakymas, kurį tenka išgirsti, teiginys, jog protingi nepripažįsta propagandos. O kvaileliai jai pavaldūs. Paprasta ir aišku. Bet neteisinga.

Kitas atsakymas dar žinomesnis. Jei žmogui trūksta kritinio mąstymo, jis gali patikėti bet kuo. Tai yra propagandos pamatas. Arčiau  tiesos, bet nedaug. Aišku, vienintelio teisingo atsakymo ir aš nepateiksiu.

Žinojimo pagrindas yra sukauptos žinios. Vaikai mokosi iš tėvų, vėliau juos pakeičia mokytojai mokyklose. Čia randasi ir mąstymo pradmenys, todėl ne viskas priimama už tiesą. Kai ką prideda draugai, kai ką patirtis. Bet gana dažnai kai kurios žmonių „tiesos“ yra keistos. Tai parodo TV laida „Klausimėlis“. Susiformuoti kritinį mąstymą pasiseka ne visiems, kitiems užtenka tik atkartoti kitų mintis ar net „iškalti“ vadinamąsias žinias. Pakartojai, atsiskaitei ir pamiršai. Mokytis mintinai yra naudinga atminčiai, bet ne visada padeda protui. Galėčiau čia cituoti Demokritą, bet gal nereikia.

Grįžkime prie propagandos. Ko gero daugelis supranta, kad žinoti viską šiais laikais neįmanoma. Todėl dažniausia remiamasi autoritetu ar lyderiu. Situacijos yra skirtingos, todėl bandysiu jas aptarti kiek detaliau.

Žvelgiant istoriškai, galima matyti, kad knygos, bažnyčios tėvų ar akademikų autoritetai buvo pirmieji. Vėliau juos keitė knyga, laikraštis ar televizija. Dabar vieši autoritetai gali būti paskiriami vyriausybės ar iškeliami bendruomenių. Jų pagrindinis trūkumas yra tas, kad jais pasitiki tik dalis visuomenės, todėl nemažai piliečių nekreipia dėmesio į jų nurodymus ar teiginius. Ši situacija ryškiai atsiskleidė COVID-19  pandemijos atveju. Šalyse, kur paskirtas lyderis buvo populiarus, skiepų rezultatai yra geri.

Bet pasaulyje yra ir aibė populistinių politikų. Tuomet autoritetu gali tapti bet kuris „netikras“ lyderis, tai nesunkiai atskleidžia ta pati Rusijos ar Brazilijos skiepų politika. Jei nepasitikima valdžios struktūromis, jų paskirti asmenys netampa nei autoritetingais, nei patraukliais.

Kiek apibendrintai galima teigti, kad autoritetai gali būti kai kurie žmonės ar struktūros. Jų vaidmuo priklauso nuo socialinės aplinkos ir žmogui kylančios problemos svarbos.

Epidemijos atveju retai pasaulio vyriausybė sugebėjo tapti autoritetu visiems,  o ir paskirtieji specialistai situacijos suvaldymui retai galėjo pasigirti, kad jų klauso. Čia dažnai išlįsdavo melagienų „ausys“, kuriomis naudodavosi nesąžiningi įvairių specialybių „darbuotojai“ - žurnalistai, teisininkai, filosofai, taip pat specialiosios priešiškų valstybių tarnybos. Atskirti juos yra gana sunku. Jei žmogus meluoja už pinigus, sunku pasakyti, kas jam moka.

Kaltinti tik tuos, kurie skleidžia kartais ne visai tikslias žinias - tik viena medalio pusė. Labai svarbu matyti, kodėl randasi žmonės, kurie jais tiki.

Visų pirma reikia suprasti, kad žmonės yra skirtingi. Sociologai, politologai, psichologai ir kiti visuomenės tyrėjai skirsto juos į grupes, sluoksnius, klases, paternus ir pan., todėl paprastai atsakyti, kurie labiausiai propagandos paveikiami, nėra galimybės, tenka analizuoti.

Yra bent kelios priežastys. Vieną aš jau paminėjau – negalėjimas žinoti visko ar matyti visų detalių.  Todėl vyksta du dalykai: žmonės stengiasi supaprastinti pačius procesus, ieškoti paprastų atsakymų, mažiau detalizuoti bei remtis tais, kurie garsėja kaip suprantantys. Tai vadinau autoritetais.

Dar viena propagandos efektyvumo priežastis yra šaltinių ribojimas. Ne veltui karo sąlygomis įvedama cenzūra. Diktatoriškos valstybės tai daro ir be karo. Vadinasi, jei kažkur kaime ar atokiame miestelyje jūs matote vieną ar du valstybinius TV kanalus, dar galite klausyti vieną valstybinę radijo stotį, tai galimybės „paklusti“ tampa ne tik įmanomis, bet ir vyraujančiomis.

Paskutinis „mechanizmas“, kuris didina propagandos efektyvumą, yra žmogaus psichika. Daugelis stengiasi neišsiskirti, būti tokiais kaip visi. Gražus pavyzdys yra mada. Moterys, kartais ir vyrai rengiasi pagal „paskutinę“ madą. Merginos ar vaikinai tam net labiau paveikūs.

Todėl galima teigti, kad žmonės nori susikurti sau komfortą, patogų pasaulėlį, kuriame galima gyventi be didelių problemų. Jis egzistuoja ir sąmonės lygyje. Temos, kurios „išmuša“ ir patogaus pasaulėlio, yra atmetamos. Pavyzdžiui, moralinės atsakomybės už valstybės genocido politiką yra nepatogios, todėl galima jų „nematyti“.

Taip fašistinėje Vokietijoje buvo nematomi konclageriai, o dabarties Rusijoje daugelis gyventojų nemato karo su Ukraina. Tokios temos gadina įprasta žmogelio gyvenimą ir jis sugeba atsiriboti. O propaganda jam aiškina, kad viskas yra gerai, o ateity bus dar geriau. Ir patogu, ir paprasta. 

Propaganda gali būti efektyvi. Gana ilgą laiką, bet ne amžinai. Jos gyvavimas priklauso nuo išorinių veiksnių (skleidėjų), socialinių sąlygų, nuo žmonių vidinių nuostatų. Aktyvesni žmonės yra mažiau paveikūs, nes jie ieško. Taip, jie kartais klysta, bet klaidas galima ištaisyti.

Propagandos rezultatus galima panaikinti, bet tam reikia nemažai laiko ir pastangų.