Klaidos gali būti ir priverstinės ir savos. Pastarąsias sukelia tai, kas vadinama saviapgaule. Ką aš turiu omenyje? Sakydamas „savęs apgaudinėjimas“ turiu galvoje tuos absoliučiai klaidingus įsitikinimus, kurie lemia mūsų elgesį, bet neturi kito pagrindo - tik mūsų nežinojimą ir netinkamą mus supančio pasaulio suvokimą.
Racionaliai mąstant, saviapgaulė būtų logiškai neteisinga, bet psichologiniu požiūriu labai įtikinantis samprotavimas. Kasdienė saviapgaulė – tai mintys, nurodančios, kaip elgtis ir kaip vertinti, tiesos, kuriomis mes giliai tikime, bet yra pagrįstos sumažintu tikrovės ir mūsų vaidmens joje supratimu.
Žodis saviapgaulė reiškia melo sau atvejus. Tai vieni iš didžiausių proto spąstų. Saviapgaulė atsiranda tose situacijose, kai bandome įtikinti save, kad tikrovė yra klaidinga, bet tai darome nesąmoningai, o skirtumas tarp melo ir saviapgaulės yra tas, kad meluodamas žmogus suvokia, jog sako netiesą. Kita vertus, save apgaudinėjant klaidinga tikrovė priimama kaip tiesa, bet to nesuvokiant.
Šio reiškinio rūšių yra gana daug, psichologai yra net sudarę lenteles, kuriose jos sudėliotos. Išskirsiu tik kelias, kurios, mano manymu, yra aktualios.
Teisingumo apgaulė: Mes linkę laikyti nesąžiningu viską, kas nesutampa su mūsų asmeniniais poreikiais ir norais. Mes matome save kaip visatos centrą ir iš ten sprendžiame, kas yra gerai ar blogai, tinkama ar ne. Vyriausybė bloga, nes nepadaro mano gyvenimo geresniu. Įstatymai blogi, nes nėra naudingi man. Sveikatos sistema bloga, nes man tenka ilgai laukti eilėse pas gydytoją. Mokykla bloga, nes neauklėja mano vaikų. Teismai blogi, nes nenuteisia visų kyšininkų.
Kontrolės saviapgaulė: kasdieniame gyvenime, norime to ar ne, mes labai mažai kontroliuojame mus supančią aplinką. Tačiau kontrolės nerimas kartais tampa tikrai didžiulis: mes norime kontroliuoti savo vaikų, partnerio, draugų gyvenimus... Bosas nori visur kontroliuoti savo pavaldinius, tėvai nori viską žinoti apie savo vaikus, žmona nori žinoti, ar kur „nenukrypo“ jos vyras, vyras nori žinoti, ar jo žmona jam ištikima. Valstybė nori kontroliuoti savo gyventojus, siekiant, kad jie mokėtų visus mokesčius.
Pokyčių iliuzija: „Mūsų laimė ir gerovė priklauso nuo kitų pokyčių“. Deja, tai vienas iš labiausiai paplitusių kliedesių Vakarų visuomenėje, viskas turi keistis, išskyrus mus pačius, todėl sudarome sąrašą, kas atsakingas už mūsų nelaimes ir dalykus, kuriuos reikia keisti: valdžią, mūsų viršininkas, eismą, mūsų partnerį (vyrą ar žmoną), mokyklos mokytojus... sąrašas begalinis.
Proto apgaulė: „Mes vieni žinome tiesą“.“ Aš žinau, kaip turi būti valdoma valstybė, kokie turi būti mokesčiai, žinau, kaip turi būti organizuota sveikatos sistema“. Tai turbūt viena kvailiausių savęs apgaudinėjimo formų, visų pirma todėl, kad nėra absoliučios tiesos ir, antra, negalime būti tikri, kad esame jos saugotojai. Taigi, tiesos turėtojai tik paverčiami žmonėmis, uždarais dialogui ir apribotais galimybe asmeniniam augimui.
Supratimas, kad tiesos, kuriomis gyvename šiandien, yra santykinės ir daugiausia priklauso nuo prizmės, per kurią į jas žiūrime, net jei tai gali sukelti mums šiek tiek nerimo, vis tiek daro mus atviresnius, jautresnius ir lankstesnius.
Savęs apgaulė beveik visada yra giliai mūsų sąmonėje, todėl mums atrodo „normalu“ spręsti, kas yra adekvatu, o kas ne; nuo ko prasideda nuo mūsų atskaitos taškas, kas mums atrodo „normalu“, kad turime absoliučią tiesą ir kad mums atrodo „normalu“ bandyti atlikti tam tikrus veiksmus, kontroliuoti mus supančią aplinką ir žmones.
Dėl šios paslėptos pozicijos saviapgaulė sustiprėja, ir, kai jos nekvestionuojame, nesant psichologinių įrankių, reikalingų su ja susidoroti, veda į tikrus sunkumus, nepasiūlydama jokių sprendimų.
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą