Vytautas Landsbergis: Priešų toli neieškant

(2)

Paprastai didžiausias priešas būname mes patys. Ir šiandien tai galima patvirtinti. Mums nereikia kažkur ieškoti priešų, pakanka pasižiūrėti į save, ką bloga patys sau darome. Ir kokios yra pagrindinės šiame laikotarpyje mūsų ir apskritai žmogaus problemos.

Tai kažkoks keistas, noriai nelaimingas žmogus. Lietuva turi tokią savybę įsijausti, kaip mums blogai, kokie mes nelaimingi, kaip mums nesiseka. Bet dabar tai apskritai pasaulinė psichologinė problema. Tartum radosi rūšis – žmogus nelaimingasis.

Kažkada buvo homo sapiens – mąstantis žmogus, homo ludens – žaidžiantis, homo faber – gaminantis; mes vis dar gyvename to gaminančio žmogaus epochoje.

O dar yra žmogus kariaujantis, pykstantis, nerandantis savęs.

Ko pykstame? Pirmiausia todėl, kad neskiriame svarbiausių ir antraeilių dalykų. Griebiame kokį nors numestą jauką, tartum naują problemą, kai iš tikrųjų vis ta pati problema: žmogus pats su savim ir artimoje aplinkoje. O artimiausia aplinka yra jis pats.

Ar jis sugeba kurtis gerą sau arba artimą gėrio aplinką? Tad ir šeimą. Ar nesugeba ir jaučiasi nevykęs, tartum nesėkmės žmogus?

Kalbant apie sėkmę – kur jam rasti sėkmę ir laimę? Lyg išorinė sėkmė - jau laimė. Ne. Laimė yra būti savimi ir su savim, ir su gerais žmonėmis, savo artimaisiais.

Tai artimo sąvoka ir samprata. Ar turi artimųjų? Jeigu tau negerai, tai tu pirmiausia jautiesi kažko nepadaręs, nesusitvarkęs. Tada dairaisi, kas kaltas. Gal tas silpnesnis, kurį galima primušti. „Artimoje aplinkoje“ tai arba vaikas, arba moteris, kurią galima primušti.

Jeigu Stambulo konvencija neleidžia moterų mušti, jau kažkas negerai, ponas vyras nepatenkintas. Tai jam trukdo gyventi. Žmogus tiesiog neatsirenka, kas kur padėta.

O pirmiausia reikia dėmesio vaikams. Čia reiškiasi viena mūsų visuomenės blogybių. Labai dažnai vaikai nėra svarbiausias dalykas. O vaikų tauta tą jaučia. Susigūžia ir keršija.

Štai laimė turėti vaikų – ar tą suprantame, ar esam už tai dėkingi ir kartu su vaikais džiaugiamės, kad turime vieni kitus? Ar jie mus vargina?

Stoka suaugusiųjų švietimo, kaip dera su vaikais kalbėti apie lyčių santykius. Jeigu mus gąsdina „ankstyvasis seksualinis švietimas“ mokyklose, tada skatinam gatvinį, vulgarų. Nieks kits čia nekalts.

Esame egoistai. Buvom visąlaik klaidinami, kad esam patys svarbiausi, o iš tikrųjų svarbiausi yra žmonės aplink mus. Ir tie, kurie yra mūsų artimoji aplinka.

Ar mes ją turim, ar ją kuriam, puoselėjam, ar tik naudojamės, ar ji mus erzina? Tada jai keršijam, baudžiam.

Štai kur mūsų nesusikalbėjimas. Labai daug dalykų yra visai paprasti, jie nuo senų senovės išreikšti žmonių posakiuose ir dainose. „Man mergelė laikinai“... Ar tikrai taip? – Ne. Daina buvo labai graži: „Man žirgelis laikinai, o mergelė amžinai“.

Bet jeigu paimsi alternatyvą „Man mergelė laikinai, o vienatvė amžinai“, tai čia tu, žmogau, ir esi.

Pats kasi duobę sau, savo šeimai ir tautai.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder