Dėl šios silpnybės net palyginti neseniai padarytos baisios klaidos „paliekamos istorikams”: visuomenės jų nebeprisimena arba tiesiog nenori (tingi) prisiminti, o politikai begėdiškai naudojasi šia aplinkybe.
2014–15 metais Baracko Obamos administracija, kurios tikrai negalėtume „kaltinti” ryžtingumu ir nuoseklumu (prisiminkime „perkrovimą” su Rusija, „raudonąsias linijas” Sirijoje), iškart po Krymo aneksijos siūlė rimtai apginkluoti Ukrainą.
Bet dvi valstybės tam griežtai prieštaravo: Hollande'o vadovaujama Prancūzija ir Merkel vadovaujama Vokietija. Ir JAV pasiūlymas buvo atmestas.
Kas dabar už tai prisiima atsakomybę?
Visą XXI amžių Vakarų – ypač Vakarų Europos – politikai smarkiai klydo dėl Rusijos.
Baisiausia, kad tokio pobūdžio klaidos paliekamos tik istorikams, o politikai sumurma „ups, prašovėme, soriukas” ir laukia, kada klaidų sukeltos audros nurims, kad galėtų vėl lipti ant to paties grėblio.
Labai norėtųsi tikėti, kad karas Ukrainoje sulaužys šią ydingą tradiciją.
