„Vilkolakiai“: iš lietuviškų maisto prekių liko tik lietuviškos etiketės

Nustebsite sužinoję, jog iš jūsų mėgstamiausio lietuviško padažo likęs tik lietuviškas pavadinimas...

Nors ant etiketės figūruoja mūsų trispalvė ar mūsų valstybės kontūrai. O ir prekės pavadinimas - lietuviškas. Tai tikrai nereiškia, jog prekė pagaminta Lietuvoje.

Aišku, nieko baisaus neatsitiks, jei nusipirksi lietuviškos duonos, keptos Latvijoje ar lietuviškų žirnelių, užaugintų ir užkonservuotų Vengrijoje.

Tie produktai tikriausiai ir sveiki, ir skanūs. Tačiau vilkolakiai yra tas rinkodaros triukas, kuris apeliuoja į Lietuvos pirkėjų nacionalinius jausmus.

Mūsų žmonės linkę palaikyti vietos gamintojus, todėl, kai prekė, nors ir brangesnė nei iš užsienio, pavadinama lietuviška, mes ją mieliau perkame.

„Morta" ir Latvijoje „Morta"

Pavyzdžiui, skaitome daktariškos, aukščiausios rūšies dešros etiketę. Pagaminta Lietuvoje. Vieno prekybos tinklo užsakymu.

Ant dešros pakuotės - Lietuvos kontūras.

O toliau visai mažomis raidelėmis parašyta, kad mėsos kilmė - Europos Sąjunga. Jei mėsos kilmė būtų lietuviška, matyt, taip būtų užrašyta ir etiketėje.

Tad mūsiškis pirkėjas, pirkdamas šią, jo manymu, grynai lietuviškos kilmės produktą, iš tiesų remia ne Lietuvos, bet kažkokios kitos ES šalies galvijų augintojus. Pvz., iš Lenkijos.

Lietuvos parduotuvėse galima nusipirkti „Mortos" duonos, kurią iškepė ne „Lietuvos kepėjas" iš Kauno, bet tai pačiai įmonių grupei priklausantis „Latvijas Maiznieks" iš Daugpilio (Latvija). Ta pati „Morta", bet latviška.

Tad pirkėjas, pirkdamas „Mortą", jau remia Latvijos gamintojus. Tad jei pamatai prekę, pavadintą lietuvišku vardu, tai dar nereiškia, jog prekė - gryna lietuvaitė.

Ir „Aistė" - nebūtinai lietuvaitė

Dar vienas pavyzdys - „Aistė" yra įmonės „Varėnos pienelis" prekinis ženklas.

Tačiau „Aistės" ženklo produktus gamina ir AS „Tukuma piens" Jelgavoje (Latvija). Lietuvoje pirkėjas gali nusipirkti ir pieno produktą „Aistę" iš Latvijos, ir „Aistę" iš Lietuvos. Vėlgi nieko blogo, nes ES šalyse yra laisvas prekių judėjimas, bet kodėl tokia painiava?

UAB „Varėnos pienelis" direktorė Jolanta Kuzminienė paaiškino, jog „Aistė" nėra pririšta tik prie Lietuvos rinkos:

„Dalį prekių gamina „Varėnos pienelis", o dalį - mūsų kita gamykla Latvijoje.

Tiesiog yra tokia rinkodara - kurioje gamykloje labiau apsimoka gaminti, toje ir gaminama. Tai nėra pirkėjo klaidinimas.

Nes kai jūs perkate lenkiškas prekes su prekės ženklu „President", jūs to prekės ženklo nepririšate tik prie Lenkijos.

Yra krūva prekių, kurių pavadinimai yra tarptautiniai ir tikrai niekas nesisavina šalies. Mes gi nerašome prie „Aistės" ženklo, kad tai yra tik lietuviška prekė. Jeigu mes rašytume, kad tai yra tik lietuviška prekė ir pagaminta tik Lietuvoje, tada būtų klaidinimas.

O mes turime „Aistės" ženklą ir „Aistė" nėra tik lietuvaitė, „Aistė" yra tiesiog aktyvios moters įvaizdis, bet nėra prie jos tautybė prirašyta."

Kas belieka pirkėjams? Akyliau skaityti etiketes. Nes lietuviškumas tampa pagrindu užkelti prekės kainą arba pagrįsti jos aukštą kainą.

Vilkolakių gaudytojai socialiniuose tinkluose atskleidžia, kad 48 proc. riebumo sūrio „Gouda" kilmės šalis - Vokietija, o gamintojas - Vilkyškių pieninė ir veterinarinis numeris - lietuviški.

Vienas mūsų prekybos tinklas pardavinėja bandeles, kurių etiketės su lietuviškomis vėliavėlėmis, o gamintojas - vokiškas.

Kėdainių agurkai auga Vokietijoje

Visi puikiai žinome marinuotų karnišonų, agurkėlių, kurių ilgis 2-6 cm skonį, tačiau retas žinome, kad šie traškūs karnišonai ir agurkėliai auginami Turkijoje, Indijoje, nes karnišonai Lietuvoje iš viso neauga. Todėl agurkėliai ir karnišonai konservuojami būtent tose šalyse, kur jie auga.

Nes šias daržoves reikia užkonservuoti per parą nuo jų nuskynimo.

Taip greitai, per 24 val. derliaus su furgonais į Lietuvą nepristatysi, todėl pas mus šios daržovės atvyksta jau stiklainiuose.

O ant jų prilipinamos lietuviškų įmonių etiketės. Taip pat konservavimui reikalingi lauke užauginti agurkai, o tokių Lietuvoje trūksta.

Net agurkų kraštu vadinamiems Kėdainiams tenka ieškoti agurkų užsienyje, nes šiltnamių agurkai konservavimui mažiau tinka. Be to, Lietuvoje ir agurkų sezonas trumpesnis.

Todėl 6 cm ir ilgesni lauko agurkai, skirti „Kėdainių konservams", jau 10 metų auginami Pietų Vokietijos ūkininkų kooperatyve.

Taip pat tokie agurkai ar žali žirneliai vietos gamintojams gali būti atvežti iš Vengrijos, Lenkijos, nes ten klimatas šiltesnis.

Visiškai lietuviškos kilmės marinuotų agurkų prekės ženklų taip pat yra, pvz, „Geras vaizdelis", bet tokių nedaug.

Tad, kaip socialiniuose tinkluose ironizuoja maisto prekių-vilkolakių gaudytojai, kaip gerai, kad tiek daug lietuviškų gamintojų su lietuviškomis prekėmis.

Tiesiog apima džiugesys, perkant prekę lietuvišką. Tuo pačiu ir lietuvišką tinklą, ir gamintoją paremi, ir Vengriją paremi, ir džiaugiesi.

Komentuoja pricer.lt vadovas Arūnas VIZICKAS:

Vilkolakio reiškinį pastebėjome Lietuvoje prieš 2-3 metus. Įtarimas kyla, kad dalis verslo optimizuoja savo veiklą. Jiems tampa nenaudinga gaminti Lietuvoje.

Daliai savo produkcijos palieka lietuviškus pavadinimus, demonstruojančius, kad prekė lietuviška, „remkite lietuvišką verslą", o po ta etikete jau slepiasi ne Lietuvoje, bet kitose šalyse pagaminta produkcija. Jau nekalbant apie tai, jog žaliavos atvežamos iš kitų šalių.

Vienas pirmųjų „vilkolakių", kuris buvo mūsų „pagautas", tai ilgo galiojimo pienas, palaikytas aukštoje temperatūroje. Etiketėje buvo parašyta, kad jis pagamintas iš lietuviško pieno, o buvo pagamintas Lenkijoje. Pats produktas buvo pažymėtas Lenkijos veterinarijos kodais.

Tai iš principo šis produktas jau tapo lenkiškas, bet šią savaitę užfiksavau viename prekybos tinkle, kad tas pienas toliau laikomas lietuvišku produktu.

Yra nemažai pokyčių su duona. Pavyzdžiui, „Lietuvos kepėjas" savo produktus vadina lietuviškais, bet kai kurie jų gaminami Latvijoje.

Esame aptikę, kad produkcija atvežama ir dar iš toliau. Kai kurios „Vilniaus duonos" bandelės iš Norvegijos atvažiuoja. Keista, kad Lietuvoje kepta duona iškeičiama į tokius duonos produktus, kurie net iš Norvegijos atvažiuoja. Kuo jie tokie ypatingi, kad reikia vežti iš tiek toli?

Turime, pavyzdžiui, „Obelių aliejaus" prekės ženklo saulėgrąžų aliejų, o ant aliejaus butelio - Ukrainos vėliava. Aliejaus gamintojas - Lietuvos, o aliejaus kilmės šalis - Ukraina.

Štai ir turime dar vieną „vilkolakį".

Anksčiau girdėdavome daug pasakų, kad pas mus maisto produktai brangūs todėl, kad dideli logistikos kaštai, dar kažkas.

Bet, kaip bebūtų keista, kai kuriais atvejais būna taip, kad mūsų produktai Švedijoje yra pigesni nei Lietuvoje.

Todėl visa ta brangios logistikos pasaka sugriūna.

Aš pasakyčiau, kad čia nieko bendro su kaštais, su logistika neturi.

Dažnu atveju Lietuvos gamintojai užsienyje priversti konkuruoti, todėl negali užsikelti per didelių kainų, o čia, Lietuvoje, gali susitarti ir pardavinėti tą patį produktą už didesnę kainą.

Tačiau kalbant apie „vilkolakius", tai yra daugiau rinkodaros aktualija. Mes kartas nuo karto girdime, kad reikia palaikyti lietuvišką verslą ir panašiai, o iš tikrųjų ištinka taip, kad mes palaikome tik lietuviškas etiketes.

Mūsų veikla ir buvo nukreipta tik į šito aspekto išviešinimą, kad atkreiptume dėmesį, jog produkto etiketė ir pats produktas gali būti iš visiškai skirtingų šalių.