Vilius Kavaliauskas: "Sensacingas "dokumentų lobis"

Parodos istorija net sunku patikėti: 1939-tų rudenį jausdami pavojų valstybei, keli URM pareigūnai, daugumai net nežinant, slapta išvežė pagrindinius diplomatinius dokumentus į Švediją.

Stokholme rezidavęs pasiuntinys Vytautas Gylys juos priglaudė, o 1949-tais keldamasis į Kanadą, išvežė ir dokumentus.

Tiesiog atsitiktinumas, kad mirus V.Gyliui (1959) ir jo žmonai, išmestas dėžes pamatė kaimynas – kanadietis mokytojas Čarlzas Hopkinsas. 40 metų jis bandė perduoti radinį Lietuvai ar Kanados lietuviams.

Pagaliau jis pasiekė adresatą. Dabar tai neįtikėtinas mūsų valstybės diplomatinis pagrindas.

Pasinaudosiu ta proga papasakoti ir apie kelių kitų ypač svarbių ir Lietuvoje likusių dokumentų likimą. 1988-tų rudenį Karo muziejaus istorikė Aušra Jurevičiūtė papasakojo, kaip iš jų saugumas atėmė svarbius dokumentus. Į muziejų atėjo Tadas Naujalis (garsaus kompozitoriaus sūnus) ir pasiūlė unikalų dokumentą – 1939 metų Vilniaus krašto grąžinimo bei Lietuvos-TSRS bendradarbiavimo sutarties originalą.

Už dokumentą prašė 200 rublių. Bet jau kitądien atėjo du vyrai su pažymėjimais, seifą liepė atidaryti, dokumentą paėmė, o pas Tadą Naujalį padarė kratą.

Pats susiradau jau 90-metį Tadą (prieš karą jis dirbo URM archyve, žinojo dokumentų svarbą, o pas meškas neišvažiavo tik dėl tėvo šlovės), išklausinėjau smulkmenas ir paskambinau KGB pirmininkui Eduardui Eismuntui.

Pasakiau, kad apie tą istoriją rašysiu. Generolas žinojo, kad Maskvoje – perestroika, o spauda nebijo nieko (grįžęs iš Niujorko, dirbau „Tiesos“ apžvalgininku).

Pradžioje, žinoma, viską neigė. Padėjo Aušros užrašytos saugumiečių pavardės. Jas išgirdęs, Eismuntas žadėjo aiškintis.

Atsakymas irgi buvo paprastas: tokie žmonės pas juos niekada nedirbo.

Po kurio laiko paskambino Centrinio archyvo direktorius Alfonsas Piliponis ir pakvietė užvažiuoti. Atidaręs seifą, ištraukė raudoną aplanką M.Kalinino parašu, TSRS institucijų antspaudais.

Tai buvo tas lemtingas Vilniaus grąžinimo dokumentas, nuo kurio ir prasidėjo okupacija. Seife buvo ir sutartis, kurios net neieškojau – kanclerio Hitlerio pasirašyta Reicho-Lietuvos dėl Klaipėdos uosto (1939 m. balandis).

Pasirodo, KGB, nenorėdamas turėti daugiau problemų, greitosiomis perkratė archyvus ir ką rado paviršiuje, nusprendė atiduoti. Centriniam archyvui perdavė ne tik šiuos dokumentus, bet ir kariuomenės nuotraukų albumus, net pulkų vėliavas (dabar jos Karo muziejuje).

Smagu prisiminti tą istoriją (čia ją labai sutrumpinau). Tada atkovojom du dokumentus, o dabar atkeliavo bemaž šimtas.

Vakar paspaudžiau ranką tam Kanados mokytojui. Prezidentas jam prisegė ordiną.

Buvo už ką. Pagaliau yra už ką pagirti ir URM.