Vilius Kavaliauskas: Prezidentas, kuris nemokėjo skaityti

Jis sunkiai skaitė svetimas mintis, imdavo mikčioti ir apskritai kankintis. Teko persiorientuoti – rašyti kalbą, o paskui atimti arba apskritai rašyti tik tezes. Dažnai net pagirdavo tekstą, bet kai dėdavosi į kišenę, paklausdavau : „Ar nors ką panaudosit?“

Pažiūrėsiu, ką žmonės kalbės – kas jiems svarbiausia.

O vieną kartą, jau premjeras, paskambino vyriausybiniu ir pasakė, kad už 15 minučių turim važiuoti į Tėvo Stanislovo laidotuves ir kad reikalinga kalba.

„Bet Stanislovas – Jūsų draugas, tikrai turėsit ką pasakyti,“ – mėginau prieštarauti. „Todėl ir prašau: jeigu kalbėsiu – apsiverksiu. Tekstas būtų ramiau.“

Tėvą Stanislovą pažinojau ir aš. Ir žinojau, kad jo Bažnyčia – tai žmonės, kad nereikia jam nei šventoriaus, nei altoriaus.

Ant to ir suvėriau mintis. Kai po 10 minučių padaviau atspausdintą tekstą, Brazauskas nustebo: „Tu ką, buvai iš anksto parašęs?“ Ne, tiesiog žinojau, ką premjeras gali pasakyti apie draugą.

Paberžėje stovėjau šalia akademiko Algio Piskarsko ir klausiau kaip Brazauskas skaitė tekstą.

Nepraleidęs nė vieno žodžio.