Vidas Rachlevičius. Suįžūlėjusių akiplėšų metas: visuomenei ant galvos pilamos srutos ir ji įžeidinėjama vis labiau

Lietuviška klasika, tas prakeiktas nuolankumas. Tai – apie išpuolius prieš Justiną Marcinkevičių ir iniciatyvą pastatyti jam paminklą.

Nekalbėsiu apie paminklo projektą, tai visai kita tema. Visuomenei svarbiausia suvokti šio išpuolio anatomiją, kas už viso to slypi ir ko siekiama.

Tarsi nematoma lazdele pamojus, prabilo valdžios išlaikomi menininkai, kultūrininkai, jai pataikaujantys komentatoriai bei pulkelis liumpeninteligentų.

Pasiekėme lygį, kai kiekvienas menkysta mano turįs teisę viešai įžeidinėti ir tyčiotis iš bet ko.

Tikrai nenusileisiu iki jų lygio, bet tam, kad suprastumėte, kas slypi po naujųjų komjaunuolių ir įvairaus plauko aktyvistų kaukėmis, koks yra jų tikrasis mentalitetas ir mąstymo būdas, pateiksiu tik vieną citatą.

Štai vienas iš šešėlyje tūnančių, bet gana įtakingų šios valdžios ideologijos rėmėjų bei feisbuko cenzūros organizatorių rašo: „Kodėl dėl šūdino ir parsidavusio poeto – kolaboranto yra tiek aktyvumo iš norinčių pastatyti jam paminklą?“

Liūdniausia ir skandalingiausia yra tai, kad šio išpuolio šaukliams suteikiamos aukščiausios tribūnos.

Tokiomis aplinkybėmis visuomeninis transliuotojas, kurio vadovė kartais lyg ir užsimena apie kažkokią šios institucijos misiją, iš savo archyvų galėtų ištraukti vaizdus, kai aktorius Laimonas Noreika skaito J. Marcinkevičiaus „Mažvydo“ ištraukas.

Ji to nedaro, tai aš trumpai priminsiu: „Mėginsime sudėti pirmą žodį.

Klausykitės gerai...

Širdim klausykit!

Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų pajusit medaus ir kraujo skonį (...)

„El-ie“ bus „Lie“, „tė-u“ bus „tu“, „vė-a“ bus „va“.

Kartokite!

Kartokit ir klausykit.

Ar girdit jau?“

Priešingai, LRT aktyviai dalyvauja šioje pasibjaurėjimą keliančioje kampanijoje.

Manyčiau, kad už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomo visuomeninio transliuotojo generalinė direktorė jau susirinko tokį „nuopelnų“ fondą, kad jai ne tik nereikėtų svajoti apie perrinkimą, bet ji turėtų baigti savo karjerą LRT jau šiandien.

Vėl kyla tie patys klausimai: ar LRT taryba kažką mąsto, ar apskritai suvokia, kas vyksta, jaučia bent kažkokią atsakomybę prieš visuomenę?

Pavieniai protesto balsai bando iš naujo nagrinėti poeto kūrybą, kažką įrodinėti ir baukščiai tai vadina diskusija. Teisioji pusė pastatyta į tokią padėtį tarsi turėtų dėl kažko atsiprašinėti ar aiškintis.

Tai yra beprasmis ir betikslis užsiėmimas, visiškai silpna gynybinė pozicija.

Šiame kontekste kalbėti apie J. Marcinkevičiaus kūrybą ir manyti, kad tai yra diskusijos objektas, yra didžiausias paklydimas.

Daugumai viskas seniai aišku: J. Marcinkevičius yra vienas iš lietuviškos poezijos milžinų, nepaprastai ryški asmenybė, žmogus, kurio žodžiai budino ir kėlė tautą kovai už nepriklausomybę, ir jo nuopelnus sunku pervertinti.

Jis ir jo kūryba yra tautos turtas.

Taškas.

Aš ne veltui pacitavau „Mažvydą“.

Šios eilutės buvo vienas iš tautą žadinusių ryškių Atgimimo žybsnių, jos ne kartą skambėjo per televiziją, susirinkimuose, Sąjūdžio mitinguose.

Kai kurie inteligentais save laikantys asmenys šį išpuolį atsainiai vadina „paminkline audra“, bet jie visiškai nesupranta, kokią duobę tokia savo laikysena patys sau kasa.

Tačiau žmonės, kurie sugeba kritiškai mąstyti, mato ir suvokia, kas vyksta aplink, puikiai supranta, kad išpuoliai prieš J. Marcinkevičių nėra spontaniška kampanija.

Ir tai visai ne paminklo, o gerokai rimtesnis klausimas, tai yra plačios ir kryptingos politikos dalis.

Tai, ką mes matome, yra tikrų tikriausias ideologinis karas, istorijos trynimas ir kultūrinė šurajevščina, tai yra vieno iš Lietuvos Konstitucijos autorių pjudymas.

Citatoje iš „Mažvydo“, tuose žodžiuose, o tiksliau – jų prasmėje ir slypi atsakymai, kodėl kilo ši kampanija, kodėl būtent dabar ir kodėl joje dalyvauja būtent tie, o ne kiti asmenys.

Taigi, išnarstykime šią situaciją.

Pirmas natūralus klausimas: kodėl dabar, juk prieš kelis dešimtmečius ar net prieš dešimtmetį apie tai nebuvo jokios kalbos, net užuominos ir tokia vieša kampanija būtų visiškai neįmanoma? Kas buvo kitaip?

Pradžiai nedidelė iliustracija klausimui „kodėl būtent dabar“? Birželį, minint Sąjūdžio 35-metį, vyko du minėjimai – oficialusis, valdiškas Seime ir neformalus – Mokslų Akademijos salėje, Sąjūdžio lopšyje.

Pavyzdžiui, 2018 m. minint Sąjūdžio 30-metį oficialiajame minėjime Seime buvo perskaityti J. Marcinkevičiaus žodžiai, parašyti „Atgimimo“ pirmojo numerio įvade, tuo tarpu dabar poetas jau viešai pjudomas ir ant jo pilamas purvas.

Mokslų Akademijos renginyje šiemet buvo tiesiai įvardinta, kas ir kodėl puolė J. Marcinkevičių ir privertė jį pasitraukti iš viešumos, kai jo žodis galėjo daug lemti.

Penkeri metai, bet juos skiria praraja.

Pradėsiu iš toliau.

Tai, kas dabar vyksta, yra šliaužiantis neomarksizmu grįstas naujasis totalitarizmas, kuris apgaulingai vadinamas liberaliąja demokratija.

Tai yra globalus reiškinys, turintis nacionalinių ypatumų. Tačiau lyginant su praėjusio amžiaus raudonuoju tvanu, yra vienas esminis skirtumas.

Tuomet totalitarizmą ir vieną ideologiją nešė mažų grupelių „revoliucionierių profesionalų“ sukurstyti beraščiai proletarai, kurių galvos buvo prigrūstos fantazijų apie „šviesią žmonijos ateitį“.

Dabar – viskas atvirkščiai: naujojo totalitarizmo kariaunos avangarde žengia žmonės su aukštojo mokslo diplomais ir moksliniais laipsniais, būrys juos palaikančių liumpeninteligentų.

Tuo tarpu emocinio teroro taikinys yra realius darbus dirbant ir didelius mokesčius mokanti didžioji visuomenės dalis bei spaudimui ir propagandai dar nepasidavusi inteligentijos dalis.

Didžioji dauguma dabartinių inteligentų bei kultūrininkų, ypač sostinėje, yra patys tikriausi prisitaikėliai ir chrestomatiniai situacijos kolaborantai.

Sisteminiai išlaikytiniai niekada nepasižymėjo drąsa, nes yra priklausomi ir puikiai supranta, kad skaidrioje konkurencinėje aplinkoje jiems yra tik vienas kelias – darbo birža, todėl balsuoja ir palaiko tuos, kurie juos maitina.

Durniaus voliojimas, vengiant realaus darbo, yra kasdienis didelio būrio šių dienų inteligentų, mokslininkų bei menininkų užsiėmimas. Jie ir „progresyvioji“ publika iš visokiausių VšĮ bei institutų puikiai įvaldė visuomeninio parazitavimo meną.

Jų gyvenimo tikslas – kaip iš ES fondų, Lietuvos mokslo ar Lietuvos kultūros tarybos išmelžti pinigų, laimėti konkursėlį, gauti projektėlį, parengti tyrimėlį, programėlę, išleisti brošiūrėlę.

Absoliuti dauguma tų tyrimų, mokslo darbų ar meno bei kultūros projektų yra betiksliai ir beverčiai, tai yra paminklai visiškam moksliniam ar kūrybiniam neįgalumui, bet už juos iš mokesčių mokėtojų kišenės mokamos įspūdingos sumos.

Trumpai tariant, sovietinė sistema inteligentus papirkinėjo įvairiomis privilegijomis – kelialapiais į „pagerintus“ poilsio namus bei sanatorijas, butais be eilės, automobilių paskyromis, galimybėmis nusipirkti „deficito“, o dabar tai daroma lengvais pinigais.

Beje, santykinės tų kyšių vertės dabar yra nepalyginamai didesnės nei sovietmečiu.

Pastaraisiais metais buvo galutinai suformuota visa griaunanti jėga, kuri reikiamų galių įgavo būtent dabar, vadovaujant šiai Vyriausybei.

Inteligentų kariauna buvo suburta ir yra finansuojama ne šiaip sau, ji atlieka misiją: jos rankomis perrašoma istorija, sistemiškai naikinama tautinė kultūra ir istorinė tapatybė, aktyviai kuriama dvasinė dykuma.

Koks viso to tikslas? Paskaitykite vieną šios valdžios apmokėtą kvazimokslinį veikalą – valstybės ateities viziją „Lietuva 2050“. Tiems, kurie yra skaitę bent Lietuvos Konstitucijos preambulę – ji neilga, labai rekomenduoju – iškart kils klausimas: ar apie tą pačią valstybę kalbama? Ten, pavyzdžiui, klausiama: „Kokie ateityje bus didžiausi sunkumai Lietuvai?“

Ir atsakoma, kad Lietuvos gyventojai taip pat turės prisitaikyti prie „kitokios Lietuvos“.

Kokios? Nežinau, bet pačios Lietuvos toje vizijoje aš nerandu, tik nežinia kieno apgyvendintą kažkokią abstrakčią teritoriją.

Nors mūsų Konstitucijos preambulė, kurios autorius yra J. Marcinkevičius, prasideda žodžiais „Lietuvių tauta“, jokios tautos toje vizijoje nėra, nėra ir jos savasties, J. Marcinkevičius su „Mažvydu“ ir jo idėjomis ir visi, kurie joms pritaria, ten visai nepageidaujami.

Dar kartą noriu akcentuoti: visa tai organizuoja ir vykdo valdančioji partija, neturinti nei 10 proc. rinkėjų pasitikėjimo.

Atminimo lenta aktoriui Regimantui Adomaičiui? Ne! Paminklas prezidentui Antanui Smetonai? Ne! Vyčio monumentas Vilniuje? Ne!

Paminklas J. Marcinkevičiui? Ne! Tai yra strategijos, kai istorija trinama mažais lopinėliais, sudėtinės dalys.

Sovietmečiu draudimai buvo savaime suprantami, nes buvo trinama viskas, kas susiję su „buržuazine“ Lietuva.

Daugumai tai buvo nematoma jėga, tarsi Damoklo kardas virš visko pakibusi Maskva, o dabar tauta labai aiškiai mato savo naujuosius „didvyrius“, kurie su tyliu valdžios palaiminimu ir finansavimu tai daro nesislėpdami.

Atkreipkite dėmesį: J. Marcinkevičiaus konformizmą aršiausiai kritikuoja didžiausi šios valdžios prisitaikėliai ir naudos gavėjai.

Kadangi samdinių kariauna jau suformuota ir strateginės komunikacijos aukštumos užimtos, o dauguma baukščiai tyli, pereinama į kitą etapą ir bus kertama iš esmės.

Taikinys – ne pavienės asmenybės, o ištisas reiškinys, kuriame dalyvauja dešimtys, gal net šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių.

Tai dainų šventės. Pasirodo, ir jos netikros, esą tai buvo „sovietinės lietuvybės“ palaikymo instrumentai. O kaip tos, kuriuos vyko nuo 1924 m. arba jau atkūrus nepriklausomybę?

Traukiami argumentai, kurie yra išdėstyti leidinyje „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“. Jei atvirai, tai nesu girdėjęs kvailesnio termino nei „sovietinis lietuviškumas“, bet ko norėti, juk tai tik vienas iš daugelio TSPMI propagandinių produktų.

Nėra prasmės plačiau jo komentuoti, pakaks kelių sakinių.

Kai mūsų vadinamieji politikos mokslininkai tyrinėja okupacijos laikotarpį remdamiesi tik sovietmečio archyvais, ir ypač tokias subtilias temas, kaip kultūra ar dainų šventės, tai rodo, kad jie visiškai nesupranta to meto subtilybių.

Juk tada vieną galvojom, kitą kalbėjom, o trečią darėm. Tai tas pats, kas tyrinėti Kremliaus ar Dūmos dokumentus ir manyti, kad supranti dabartinę Rusiją.

Tokių veikalų autoriai nesupranta povandeninių srovių ir mechanizmų, kaip ir kodėl atsirado, pavyzdžiui, Operos ir baleto teatras Vilniuje, kaip buvo rekonstruotas Lietuvos nacionalinis dramos teatras arba pastatytas tokio aukščio Vilniaus televizijos bokštas ir kiti unikalūs objektai.

Užuot meldęsi sovietiniams archyvams, jie verčiau pasikalbėtų su dar gyvais liudininkais, kurie papasakotų, kaip kovose su cenzūra buvo „pramušinėjamos“ knygos, pjesės ir spektakliai, kai buvo deramasi ir kaunamasi dėl kiekvienos frazės.

Man teko iš pirmų lūpų girdėti, kiek užkulisiuose buvo įdėta pastangų, kad 1979 m. švenčiant Vilniaus Universiteto 400 metų jubiliejų įvyktų studentų eisena iš centrinių rūmų į Vingio parką.

Tai buvo vienintelis to laikmečio ne valdžios organizuojamas paradas, sutraukęs minias žiūrovų.

Atributiką gamino patys studentai, o partkomai tik stebėjo iš šalies.

Nors leidimas buvo „išmuštas“, bet tuometiniam Vilniaus Universiteto rektoriui Jonui Kubiliui buvo aiškiai pasakyta, kad už bet kokį antisovietinį užrašą, plakatą ar šūkį jis atsakys savo galva. Rektorius neišsigando, nors, kaip pasakojo liudininkai, tą naktį jis nemiegojo.

Tačiau grįžkim prie Lietuvos dainų ir šokių švenčių. Primityviems šių dienų propagandistų protams pakanka užrašo „Šlovė TSKP“ tuometiniame sostinės „Žalgirio“ stadione ir jie aiškina, kad tai buvo sovietinės lietuvybės ramstis.

Unikalios dainų šventės kaip tautos vienybės išraiška yra labai svarbios, bet pats renginys – tik piramidės viršūnė.

Mano nuomone, svarbesni yra kiti dalykai, kurių visiškai neįvertina arba apsimeta nematą progresyvieji „politikos mokslininkai“ ir propagandistai.

Skirtingai nuo sostinės kavinėse ir sėdmaišiuose prasmegusių kultūros išminčių, tai daugybė žmonių – nuo vaikų iki senjorų, kurie laisvalaikiu šoka, dainuoja, siuva tautinius kostiumus, koncertuoja ne tik savo, bet ir kitų miestų bei miestelių žmonėms. Būtent jie visais laikais palaikė ir tebepalaiko lietuvybę.

Neseniai įvyko Latvijos dainų ir šokių šventė Rygoje.

Tai buvo širdį spaudžiantys vaizdai, nugara pagaugai ėjo matant ir klausantis, buvo ir maždaug 9 valandas trukusi Latvijos regionų eisena – prisistatymas, tai buvo tikros latvių tautos apeigos.

O štai ką akcentuoja ten apsilankęs kultūros ministras Simonas Kairys: „Tačiau šiandien nuolatinė grėsmė kyla Ukrainos kultūrai ir jos paveldui, todėl turime sutelkti tarptautines, europines, nacionalines pastangas bei priemones, kad jį atkurtume, išsaugotume ir apsaugotume.

Ukrainos kultūra ir kultūros paveldas yra Europos, pasaulio, žmonijos dalis. Kiekvienas prarastas ukrainiečių kultūros kūrinys – tai mūsų visų praradimas“.

Visiškai akivaizdu, kad giluminės šių švenčių prasmės, tautos tradicijomis, kalba, dainomis, šokiais bei kitokiomis apeigomis paremtas prigimtinis žmonių bendrumas šios Vyriausybės kultūros ministrui visiškai nerūpi.

Sugiedoti Ukrainos himną – šventas reikalas, bet negalima leisti, kad kitąmet įvyksianti jubiliejinė 100-oji šventė, unikalus reiškinys, esantis UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše, būtų paverstas tarptautiniu politizuotu karnavalu.

Visuomenė pagaliau turi praregėti ir suvokti, kad vyksta tautos istorijos vagystė. Paminklai yra simboliai, todėl jų neturi būti, nes neturi būti jokių priminimo ženklų.

Jau nustumti į šešėlį, ištrinti iš viešosios erdvės visi, kurie stovėjo Sąjūdžio tribūnose arba kalbėjo šimtatūkstantiniuose mitinguose.

Visi jie esą yra kolaborantai arba geriausiu atveju konformistai. Visi, išskyrus vieną. Manau, ne už kalnų diena, kai visi, kurie gyvenom ir okupacijos laikais, būsim paskelbti kolaborantais. Būkime pasveikinti visi, įžengę į septintą dešimtmetį ir vyresni!

Būtina bent keliais potėpiais nutapyti mūsų naujųjų herostratų portretus.

Dabar yra išgarsėti norinčių nevykėlių ir menkystų laikas. Tai yra valdžios samdiniai. Susiformavo ir didelis jokiu klausimu savo nuomonės neturinčių rėksnių būrys, kurie feisbukuose kaip žuvelės locmanai plaukioja aplink ryklius ir kopijuoja jų elgseną.

Tai naujieji teisuoliai.

Progai pasitaikius jie visuomet puola talentus, tai yra mokslo ir kultūros pasaulio esminis paprotys bei tradicija.

Tie narsuoliai niekada nesiima iniciatyvos ir nieko nedaro pavieniui, jie buriasi į gaujas ir budriai stebi iš kurios pusės vėjai pučia.

Jie elgiasi panašiai kaip kinų chunveibinai – beraščiai raudonieji sargybiniai, kurie kultūrinės revoliucijos metais terorizavo inteligentus ir tampė už plaukų universitetų profesorius.

Parodykite tarp tų, kurie dabar puola J. Marcinkevičių, bent vieną nepriklausomą kūrėją, menininką ar komentatorių? Parodykite bent vieną, kuris sukūrė kažką tikrai reikšmingo ar turinčio išliekamąją vertę Lietuvos kultūrai?

Todėl tokių nešvarių kampanijų vadyba yra labai paprasta. Pakanka vieno signalo ir visi išsirikiuoja į eilę įsiteikti valdžiai.

Panašiai sujuda visas skruzdėlynas į kurį įmetamas pagaliukas. Didžiausia tragedija ta, kad lipdami per galvas ir regzdami intrigas tie sisteminiai padlaižiai jau prasiskverbė į vadovaujančius postus ir į pozicijas, kuriose skirstomi pinigai. Taigi, ratas užsidarė.

Tačiau atskiro dėmesio nusipelno rašytoja, suteikusi sau Lietuvos kultūros primadonos statusą, kuri yra viena iš J. Marcinkevičiaus pjudymo iniciatorių. Jei kalbėti labai aptakiai ir korektiškai, tai jos išpuoliuose prieš J. Marcinkevičių matomas akivaizdus atsakingo kalbėjimo, galinčio sukelti ilgalaikes pasekmes, deficitas.

Jei parastai, tai yra padebesinis narcisizmas, pavydas, elementarios inteligencijos stoka ir tikslus išskaičiavimas.

Visais laikais būta kūrybinių ginčų ir aptarimų siauruose intelektualų rateliuose ar rašytojų klubuose, bet viešumoje rašytojų kūrybą tradiciškai vertino skaitytojai ir kritikai, o ne patys kolegos.

Ir štai LRT rašytojai suteikia tribūną iš kurios ji stalinistiniu A. Ždanovo metodu pareiškia, kad J. Marcinkevičiaus kūriniai yra „melas ir propaganda“.

Stipru, ar ne?! Šioje vietoje man kilo paika mintis. Įsivaizduokime hipotetinę situaciją.

Tokių išpuolių neapsikentęs koks nors poeto gerbėjas surengia atsaką – „prieštaringai vertinamą“ performansą ir viešai sudegina rašytojos knygą. Juk ne Koranas ar Biblija, kas čia tokio?

Įsivaizduojate, koks kauksmas kiltų „progresyviojoje“ pelkėje?

Beje, rimti tyrinėtojai, analizuodami rašytojos kūrybą, pateikia nemažai skirtingų vertinimų, bet sutaria dėl vieno: jos knygose ir viešuose pasisakymuose gausu paviršutiniškų, istoriškai abejotinų ir net atvirai klaidingų, nekompetentingų teiginių, kurių kilmė įvardijama kaip sovietinė.

Žmogus gali apsimesti bet kuo, kalbėti įmantriausiais žodžiais, bet kartais pakanka netikėto dirgiklio ir spontaniška reakcija apnuogina tikrąjį mąstymą bei mentalitetą. Štai teksto pradžioje minėjau vieną iš šios valdžios ideologijos rėmėjų.

Feisbuke vyko nedidelis apsišaudymas žodžiais ir savo kritiką jis pavadino „čeburaška“.

Gerai pagalvoję vyresniosios kartos atstovai turbūt prisimins tą animacinio filmo herojų, bet pagalvokime, kokia ir kurio laikmečio „programinė įranga“ turi suktis penkiasdešimtmečio galvoje, kad pirmasis įžeidus žodis oponentui būtų būtent šis?

Bet grįžkime prie mūsų kultūros primadonos. Visiškai akivaizdu, kad rašytoja, beje, pati nenumojanti ranka į valdžios malones, siekia savanaudiškų tikslų. Visų pirma, ji bando trinti literatūros istoriją lygiai taip pat, kaip trinami Sąjūdžio žmonės ir paliekamas tik vienas. Dirbdama istorinių romanų žanre ji bando sumenkinti bei pašalinti svarbiausią konkurentą ir ant pakylos siekia likti viena. Kita vertus, akivaizdu, kad pataikaudama valdžiai ir dalyvaudama jos įsuktoje kampanijoje, rašytoja renka taškus Nacionalinei premijai gauti.

Ką visa ši istorija rodo? Visais laikais tikri ir nepriklausomi menininkai, rašytojai, muzikantai, žurnalistai buvo maištininkai, opozicija valdžioms. Bet kokioms, nes niekada ir jokiomis aplinkybėmis negalima sutapatinti valstybės ir valdžios.

Tai buvo visuomenės interesų sargyboje stovintys sarginiai šunys.

Ta terpė buvo disidentų kalvė. Aš nesuprantu, kodėl nemaža dalis mūsų menininkų, kultūrininkų ir inteligentų nenori būti orūs ir nepriklausomi? Kodėl jie pasirinko valdžios tarnų vaidmenį ir jaučia pasitenkinimą valgydami iš ištiestos rankos?

Jeigu J. Marcinkevičius blogas, tai jums pats laikas pasiklausyti Vytauto Kernagio atliekamą „Šaukiu aš tautą“, kurioje yra ir tokie žodžiai: „vergams palikit vargo naktį klaikią!“

Akis bado svarbiausias faktas: Lietuvos kultūrinė ir mokslo inteligentija neišlaikė laisvės egzamino. Teisus buvo Marcelijus Martinaitis sakęs, kad būti laisvam nėra lengvas dalykas.

Ar Lietuvoje galima laisvės kultūra?

Apie tai diskutuoja tik nedidelis būrelis intelektualų, nors tai turėtų būti dėstoma mokyklose ir universitetuose, apie tai turėtų virti viešos diskusijos, tačiau dauguma baukščiai tyli, o tuo metu universitetuose aktyviai dresuojami jaunų mankurtų smogiamieji būriai.

P.S. Į diskusiją dėl paminklo J. Marcinkevičiui įsijungė ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis, kuris vietoj paminklo pasiūlė pasodinti medelį.

Puiki mintis! Kai kada nors bus pasiūlyta pastatyti paminklą Vytautui Landsbergiui, taip ir padarysime, bet kad nekiltų dar vienas nereikalingų aistrų ir ginčų protrūkis, būtų gerai, kad profesorius dabar pats pasirinktų medelio veislę.