Bet ką čia šūkauti – aš esu veiksmo, o ne šūkavimų bei lozungų tampymo žmogus.
Taigi, su kolegomis pradedame veiksmą.
Pirmiausia apuostome dūmus.
Objektyvumo dėlei uostytojų komandą sudaro tie, kurie yra nesirgę kovidu ir neturėję problemų su uoslės praradimu.
Nuomonės sutampa: panašu, kad deginamos kažkokios medžio plokštės.
Paskui kažkas savo turimu prietaisu išmatuoja oro taršą: kažkokių ten kietųjų dalelių K10 ar K2,5 normos, atrodo, viršija visų pasaulio karvių bezdėjimo limitus.
Tačiau mūsų prietaisų duomenys neturi jokios juridinės galios, mat parodymai galioja tik tų prietaisų, kuriuos turi atsakingi valdininkai, bet valdininkai tų prietaisų paprastai neturi, nes nėra lėšų tiems prietaisams įsigyti..
Na, o tie, kurie turi pinigų prietaisams įsigyti, tai su tais prietaisais nieko matuoti negali, nes matavimai negalioja.
Na, žodžiu, viskas taip, kaip ir turi būti „tvarioje“ valstybėje. .
Toliau prasideda skambinėjimai į visas įmanomas valdiškas institucijas, neliečiant tik parapijos klebono.
Visi pataria kreiptis į visuomenės sveikatos centro specialistę, kuri sėdi maždaug 70 metrų atstumu nuo rūkstančio ir smarvę skleidžiančio kamino.
Ir natūralu: kas gi daugiau, jei ne sveikatos specialistai turėtų kovoti su tarša, kuri pagal visus ekspertų tyrimus sukelia pačias baisiausias žmonijos ligas, jau nekalbant apie tirpstančius ledynus ir griūvančią eko sistemą.
Taigi, uždegę širdyse paskutinius vilties spindulius, skambiname specialistei.
Specialistė, kaip ir priklauso tvarumo keliu einančios valstybės specialistei, siūlo rašyti raštą, kurį ji vėliau tirs arba netirs (ai, žinome mes tuos „tyrimus“).
„Bet ar jūs negalėtumėte tiesiog dabar imti ir užfiksuoti fakto: juk dūmai veržiasi, visas kvartalas smirda, užterštumas viršija visas normas, aplinkinių žmonių sveikata žalojama“, - bandome vesti derybas su specialiste.
Deja, bet dabar ne kovido laikai.
Va tada, jei būtume pamatę žmogų be kaukės ir paskambinę kokiai nors specialistei, tai į įvykio vietą būtų sulėkusios visos įmanomos tarnybos: nuo gaisrininkų ir vietinių influencerių iki Zoknių oro uoste stovinčių naikintuvų.
Bet dabar gi ne virusas, o tiesiog iš kamino besiveržiantys ir klijų smarvę skleidžiantys deginamų plokščių dūmai....
Ir todėl specialistė ramiai paaiškina, kad ji į įvykio vietą nuvykti negali, nes neturi mašinos.
„Betgi čia vos tik 70 metrų nuo jūsų kabineto. Mes galime jus palydėti arba nuvežti su savo mašina“, - bandome stumti derybas net su tais, su kuriais derėtis negalima.
„Oi ne, ne , aš ne kėdainietė, todėl to namo nežinau ir nenoriu klaidžioti“, - vartosi „atsakingoji“ specialistė.
Pokalbis baigiasi specialistės pažadu pasiieškoti mašinos.
Po valandos specialistė praneša, kad šio klausimo sprendimas nėra visuomenės sveikatos centro klausimas ir pasiūlo kreiptis į savivaldybę, kuri jau anksčiau buvo siūliusi kreiptis į tą pačią specialistę.
Toliau kreipsimės į parapijos kleboną ir užsakysime mišias.
Prašysime atleidimo už tai, kad su savo pareiškimais trukdome ramų specialistų gyvenimą, apimantį kavutės gėrimą, atlyginimų pasiėmimą ir ES pinigų įsisavinimą.
Na, o pasimeldę, vėl viską pradėsime iš naujo.
Su visais Gretos Thunberg atodūsiais „How dare you“ ir pareiškimų rašymais.
Kaip tos tikros kaimo davatkos, kurios pasimeldusios už savo nuodėmes ir vos palikusios bažnyčios teritoriją, vėl pradeda naują nuodėmių ratą.
P.S. galvojate, kad čia kad tik atsitiktinis susidūrimas su „žmonių gerove besirūpinančia“ specialiste.
Ne, deja, pagal šį aukščiau aprašytą algoritmą veikia visas valstybinis sektorius, kuriam nuolat trūksta pinigų dėl „per mažo biudžeto perskirstymo ir per mažų mokesčių“.
Rašyti komentarą