Teisutis Matulevičius: "​​​​​​​Senuo­sius kry­žius sugrą­žin­ki­te atgal į vie­tą"

Šian­dien vaiz­das liūd­nas. Nesu­pra­si, ar tai dar par­kas, ar jau labiau miš­kas? Ar kapai, ar likę tik kape­liai?

Sutvar­ky­ti par­ką ir kapus - tik­rai ne rake­tas į kos­mo­są leis­ti. Rei­kia tik ūkiš­ko požiū­rio ir pagar­bos mūsų senų­jų Klai­pė­dos gyven­to­jų pali­ki­mui.

Pir­miau­sia rei­kia ele­men­ta­rios higie­nos, kaip dan­tis ryte ir vaka­re išsi­va­ly­ti.

Išge­nė­ti ir sutvar­ky­ti jau pase­nu­sius ir suve­šė­ju­sius medžius, gal­būt dalį jų paša­lin­ti. Paso­din­ti nau­jų medžių. Paga­liau var­nų liz­dus išnaikinti. Sutvarkyti pasi­vaikš­čio­ji­mo takus, suo­liu­kus, apšvie­ti­mą.

Ne mažiau svar­bu į par­ką grą­žin­ti pagar­bą mūsų sena­jai Klai­pė­dai, jos isto­ri­jai, čia gyve­nu­siems, dir­bu­siems ir kūru­siems žmo­nėms.

Tie­siog suda­ry­ti nepa­kar­to­ja­mą gali­my­bę mūsų kar­tos žmo­nėms pri­si­lies­ti prie šio kraš­to kul­tū­ri­nės ir isto­ri­nės patir­ties.

Skulp­tū­rų par­ko teri­to­ri­jo­je, seno­sio­se kapi­nė­se buvo palai­do­ti klai­pė­die­čiai, prū­sai, žemai­čiai, lie­tu­viai.

Sovie­tų lai­kais buvo ban­do­ma pačiais bru­ta­liau­siais būdais vis­ką ištrin­ti ir sunai­kin­ti.

Tik­rai len­kiu gal­vą tiems žmo­nėms, ypač - Dio­ny­zui Var­ka­liui, kurie tuo metu rizi­ka­vo ir rūpi­no­si, kad griau­na­mų kapi­nių kry­žiai nevirs­tų meta­lo lau­žu.

Kapai tam tik­rą lai­ką yra ger­bia­mi sak­ra­liš­kai. Po to jie tam­pa visų mūsų pavel­du.

Todėl isto­riš­kai  būtų svar­bu pamink­li­nius kry­žius grą­žin­ti į Skulp­tū­rų par­ką ir taip ati­duo­ti sko­lą iki mūsų buvu­siai Klai­pė­dai. Iš pamink­li­nių kry­žių, kurie buvo išneš­ti gel­bė­jant juos nuo sovie­tų, rei­kia sufor­muo­ti atski­rą skve­rą.

Pro­tė­viai būtų lai­min­ges­ni, jei­gu šie jų pačių ran­ko­mis gamin­ti kry­žiai grįž­tų ten, kur ir buvo, o ne toliau būtų sau­go­mi Kal­vys­tės muzie­ju­je.

Skulp­tū­rų par­kas yra pri­glau­dęs ir įvai­riuo­se karuo­se bei kari­niuo­se konf­lik­tuo­se žuvu­sius kitų tau­ty­bių karius. Čia palai­do­ti pran­cū­zų, Pir­mo­jo pasau­li­nio karo vokie­čių kariai.

Rei­ka­lin­ga tin­ka­mai sutvar­ky­ti šią vie­tą  ir taip įpra­smin­ti mūsų pagar­bą jiems. Į Klai­pė­dos uos­tą daž­nai atvyks­ta NATO lai­vai su Vokie­ti­jos, Pran­cū­zi­jos vėlia­vo­mis. Šių die­nų kariai, besi­sve­čiuo­jan­tys Klai­pė­do­je, turė­tų vie­tą, kur galė­tų tin­ka­mai pagerb­ti šia­me kraš­te kri­tu­sius tėvy­nai­nius.

Kal­bant apie karių pager­bi­mą ir jų atmi­ni­mo įpra­smi­ni­mą į akis kren­ta vie­na svar­bi deta­lė.

Sovie­ti­nių karių kapai sutvar­ky­ti, pagerb­ti įspū­din­gu monu­men­tu ir nuo­lat pri­žiū­ri­mi. O visiš­kai šalia sovie­ti­nių karių monu­men­to sto­vi pakry­pęs medi­nis kry­že­lis, skir­tas Nepri­klau­so­mos Lie­tu­vos žuvu­siems kariams.

Supran­tu, kad kuk­lu­mas puo­šia ir yra dory­bė, bet neži­nau, ar gali­ma tole­ruo­ti tokią netei­sy­bę.

Mūsų karių ir sava­no­rių atmi­ni­mui turi būti skir­ta kur kas dau­giau dėme­sio. Labai dide­lis klau­si­mas, ar jau­nuo­lis, atėjęs prie kuklaus pamink­lo, skir­to sava­no­riams, pats užsi­ma­nys gin­ti savo tėvy­nę. Ar tai jį įkvėps?

Sutvar­kius par­ką, įkū­rus kry­žių skve­rą, tin­ka­mai pager­bus kitų tau­ty­bių karių kapus, prie įėji­mų į par­ką turė­tų atsi­ra­sti aiš­kūs infor­ma­ci­niai sten­dai, kur būtų nuro­dy­ta, kurio­je par­ko vie­to­je ką gali suras­ti ir pama­ty­ti.

Mūsų Skulp­tū­rų par­ke tik­rai yra daug ką pama­ty­ti, pri­si­lies­ti prie Klai­pė­dos kraš­to tur­tin­gos pra­ei­ties.

Tik tam rei­kia ne griau­ti, o atsta­ty­ti tai, kas buvo, ir sutvar­ky­ti par­ko aplin­ką.

Artė­ja šim­tas metų, kaip Klai­pė­dos kraš­tas tapo Lie­tu­vos dali­mi. Vėl bus daug gra­žių kal­bų, lin­kė­ji­mų ir svei­ki­ni­mų.

Bet to neuž­ten­ka. Pasi­ti­ki­me šią mums visiems svar­bią datą konk­re­čiais dar­bais. Sutvar­ky­ki­me par­ką. Grą­žin­ki­me tai, kas jam pri­klau­so ir kas iš jo buvo atim­ta. Nepa­si­ti­ki­me šimt­me­čio netu­rė­da­mi kur dėti akių iš gėdos.

Jei­gu nesu­ge­ba­me sutvar­ky­ti Klai­pė­dos sena­mies­čio, tai pasi­sten­ki­me bent par­ką atkur­ti. Kur mūsų jau­ni­mas galė­tų skir­ti roman­tiš­kus pasi­ma­ty­mus, pasi­vaikš­čio­ti ir gal­būt patir­ti pir­muo­sius jau­nys­tės buči­n­ius.

Auto­riaus nuo­tr.