Sovietų nesenas bandymas ardyti šeimas pasibaigė moraliniu nuosmūkiu

Vien tokių įstaigų (Lygių galimybių kontrolierė) buvimas parodo, kokioje evoliucijos šiknoje atsidūrėme. (Jeigu atsiras sakančių, jog vyrai mezgė, vaikus rengė ir kartais šukavo - sugebėkime įžvelgti esmę).

Visi visada dirbo geriausiai tinkančius sau darbus. Tai buvo išgyvenimo garantija. Iki šiandien. Kai augant valdininkų skaičiui, išrandama vis daugiau netikrų problemų - pateisinti valdininkijos egzistenciją. Iš čia ir lindimas vis gilyn į privatumą, ir rimti veidai, sprendžiantys absurdiškiausius istorijoje klausimus - ar transgenderis gali dalyvauti moterų sporte? Galėti gali.

Bet ar reikia? Apie balsavimą: ir vyrai negalėjo balsuoti. Buvo daug reikalavimų ir maža dalis juos atitiko - balsavo nedidelis % didikų, vėliau gavo balsavimo teisę visi. Moterys vėliausiai. Istorija vystėsi palaipsniui, o ne vieną rytą nubudom su i-Phonais. Ir dar - protėviams turim būti dėkingi, o ne reikšti priekaištus.

Ar tik patys nebūsim didžiausios istorijos pajacų kartos... Vystantis pragyvenimui ir keliantis į miestus, šeima keičiasi. Svarbu, kad su ta kaita žmogus nevirstų daiktu - abortuojamu, kol bejėgis, žudomu eutanazija, kai pasibaigs “galiojimas” ir preke, kai kažkas užsimanys jį dar mažą įsigyti ir “sukurti netradicinę šeimą”.

Laikas parodys viską, o iš esmės - jeigu žmonija sieks išlikti - kelias bus toks pat, kaip gamta parodė. Nusipoliruos visi procesai. Sovietų nesenas bandymas ardyti šeimas pasibaigė masiniais abortais, sifilio protrūkiu, moraliniu nuosmūkiu, našlaičių armija ir alkoholizmu.

Taip buvo iki Stalino, o su juo - atėjo kita valstybinių represijų forma - iškreiptas valstybės noras lįsti į privatumą. Kontrolė. Prievarta.

Ispanijoje nė karto ir nė vieno vaiko netestavo mokyklose. Jokių persistengimų suvaidinti valdišką rūpestį. Kaip mokėsi vaikai, taip mokosi. . Alio, Lietuva. Vistik atrodo perlenkiama lazda. Kiekviena šalis savimi rūpinasi pati ir iškovoja savo vaikams gyvenimą. .

Išgirdusi apie dar mėnesiui pratęstą karantiną, galiu tik įkelti šią progresyvią iliustraciją - už mūsų visų pinigus, mokesčius ir darbą valdininkija išaugo iki tokio masto, kad jai išsilaikyti kasdien prireikia vis daugiau problemų kūrimo, o ne sprendimo, vis didesnio augančio absurdo.

Valdininkijos pakinkymas stambioms korporacijoms ima virsti pavojingu iki šiol neregėtu dariniu, kurio pavadinti kapitalizmu jau neišeina.

Kai išrinkti politikai ima “vykdyti nurodymus”. Kai norima atsisakyti tiesioginių Prezidento rinkimų, vienmandačių, nepartinių kandidatų, etc. .

Nuotraukoje - už mokesčių mokėtojų pinigus finansuojama menininkė. Ispanijos atstovė Venecijos bienalėje.

Ji sako, kad šis performansas atspindi kovą už moterų teises, man atrodo, kad labiau atspindi išpampusios valstybės elgesį su ją išlaikančiais žmonėmis.