"Šnipo" Algirdo Paleckio laiškas „Respublikos" Vyr. Redaktoriui

Aš gi parašiau knygutę, tūlas K. Juraitis pavartęs sako, kad bus bestseleris. Kas žino. Žemiau yra jos ištraukos. Tiek video, mano įkalbėta, tiek teksto pavidalu.

Ten yra vienutės, kalinių atmosfera, ir saugumiečių kliurkos, ir mano filosofija, ir polemika laiškais su Tėvu, o prieduose VSD briedai.

Įsivaizduokit: per apklausą man pateikė atpažinimui fotoalbumą, tipo šnipų tinklo - gi žiū, ten Sigito Gedos foto! Ir Maiko Pompeo... Lygis...

Čia video.

Čia ištraukėlė tekstu.

*Turėk knygą vieną*

Ir ką gi policija rado kratos metu mano namuose? Raktus nuo malūnsparnio įkaitams grobti ? J. Melio tikros arba suklastotos ligos istoriją ar bent jau kažkokią informaciją apie tai? Ne, nieko. Ar duomenis apie Lietuvos teisėsaugos pareigūnus - privačius arba bent jau tarnybinius?

Ne, nerado.

Tai gal gi rado kitą, su šnipinėjimu susijusią informaciją? Šifrus? Kodus? Agentų, pagalbininkų-kurjerių sąrašus?

O gal aptiko pas mane bent jau informaciją apie Lietuvos vidaus ir užsienio politikos užkulisius ar gandus? Kitą bent kiek svarbią informaciją?

O gal raciją? O jei ne raciją, tai gal specialius koduotus kompiuterius? O jei ne juos, tai specialius telefonus?

Arba padidinto saugumo elektronines laikmenas - specialius USB, diskelius ir pan.? Bent jau seifą? Na, jei ne jį, tai nors kokią slėptuvę, angelę sienoje arba skylelę parkete?

Ne. Tik, kaip minėjau, jie rado „šnipo" dienoraščius, nes išmaniausi šnipai viską fiksuoja dienoraščiuose, idant visus suklaidintų.

Policininkai tad išsinešė ir ilgus mėnesius tyrė kelis maišus mano užrašų knygelių ir sąsiuvinių.

O dienoraščiuose aš nuo 1978-ųjų, kai tik man sukako septyneri, tad nuo vaikystės „šnipinėjau" aplinką ir pats save. Tai turbūt nauja šnipinėjimo rūšis ir užduotis - autošnipinėjimas.

„Užduotį" man tada davė Tėvas, kad lavinčiau kalbą. Dėl visa ko reikėtų jį apklausti.

Ir policininkai Tėvą apklausė. Nes iš mano namų jie išsinešė ir šešias ar septynias Tėvo užrašų knygeles. Ilgus mėnesius tyrė, nagrinėjo, mėgino įminti mįslę, kodėl jos primargintos ne mano, o svetimu, jau išblukusiu raštu, kodėl jos atrodo kažkaip senoviškai.

Nors dar kratos mano namuose metu jiems sakiau: tai užrašai mano Tėvo, tuometinio LR Aukščiausiosios Tarybos deputato, daryti prieš 30 metų, lemiamu Lietuvai laikotarpiu įvairiuose posėdžiuose, pasitarimuose, renginiuose. Iki arešto - Tėvo prašymu - perrašinėjau juos į kompiuterį. Jis ruošė apie tuos istorinius įvykius publikaciją spaudai.

Tėvas per apklausą turėjo aiškinti, kad tai jo asmeniški užrašai, juose tiksliai pažymėtos posėdžių ir renginių vietos, 1990-1992 metų datos, net valandos - juk jau iš pirmo žvilgsnio aišku, kad tie užrašai nieko bendro su byla neturi.

Tik praėjus apytikriai pusmečiui po kratos ir šių užrašų paėmimo, po kelių prašymų jos buvo grąžintos savininkui.

Kratos metu keli policininkai, ieškdomai slaptųjų raštelių ar kodų, pervertė visas mano ir šeimos knygas, o vienas iš jų, gal pavargęs, man mestelėjo:

„Kam jums tiek knygų?" Hmm, o ką, juk jis teisus. Kam man tiek knygų? Knyga yra daiktas, o daiktais nereikia apsikrauti.

Tai miesčioniška. Juk tu, žmogau, turi tik vieną šaldytuvą. Vieną mikrobangų krosnelę. Vieną siurblį. Tai kam tau daug knygų? Turėk vieną.

Tik reikės apsispęsti, kurią iš jų pasilikti, išmetus ar - dar geriau - sudeginus dėl viso pikto visas likusias, kaip perteklines ir potencialiai pavojingas. Gal vis tik pasiliksiu Ilfo ir Petrovo „Dvylika kėdžių".

Tai, ko gero, pati tikroviškiausia knyga. Ir būsiu teisus. Nes netrukus prokuratūra nei iš šio, nei iš to sugalvojo, jog „kratos metu A. Paleckis naikino dokumentus".

Peilis, kraujas ir dešra.

Matyt, prokurorė Vilma Vidugirienė nežino, kas yra krata. Krata - tai švelni procedūra, kurios metu kratomas asmuo yra budriai stebimas kelių ginkluotų pareigūnų ir jam leidžiama nebent kvėpuoti.

Bet kvėpuoti tyliai ir ramiai. Jei judėsi, tai nedaryk staigių judesių. Tiesa, man policininkai leido kiek daugiau (baisiai rizikuodami savo sveikata ar bent jau karjera): gavau teisę sušlamšti paskutinį naminį sumuštinį, prieš išvykdamas ragauti „balandos" areštinėje.

Tai galėjo jiems baigtis tragiškai - pareigūnas (laiku) išvydo ant virtuvės stalo peilį.

Mūsų žvilgsniai susitiko. Pakvipo krauju. Viską lėmė mikrosekundės. Pakvipo dešra. Jis šyptelėjo. Aš irgi. Abudu lengviau atsikvėpėme.

Tad ką gi iš dokumentų galėjau naikinti? Mane patį už tai būtų tuoj pat sunaikinę.

Beje, o ką gi tokio galėjau sunaikinti, jei būčiau norėjęs ir galėjęs? Teiginį, kad „kratos metu naikinau dokumentus", prokurorė bandė pagrįsti tuo, jog mano kabineto šiukšliadėžėje rado kelis, nežinia prieš kiek laiko suplėšytus popierius.

Matyt, neseniai priimtas koks nors įstatymas ar potvarkis, kad Lietuvoje plėšyti popierių nebegalima. Ir mesti juos į šiukšliadėžę prie savo darbo stalo irgi draudžiama.

Reikia visus savo senus popierius, kurie tau nebereikalingi, nešti specialiam organui - „Išmetamų popierių patikros komisijai". Komisijos paskirtis yra ištirti, ar informacija ir užrašai ant tų popierių nėra nusikalstamo pobūdžio.

O gal tie dar iki kratos suplėšyti popieriai - šnipo kodai, ar - dar baisiau - informacija apie J. Melio sveikatą?

Bylos tyrėjai nepatingėjo ir juos suklijavo, dėlionę pažaidė. Ir kas jiems susidėliojo?

Itin slaptas ir svarbus dokumentas išėjo. Tai buvo... sąrašas Lietuvos moksleivių ir studentų, kurie 2017 metais pareiškė norą dalyvauti Pasauliniame jaunimo festivalyje Sočyje.

Tas festivalis rengiamas nuo pokario laikų ir paprastai vis kitame pasaulio kontinente (Prahoje, Vienoje, Alžyre, Pretorijoje, Kite...).

Tačiau esminė festivalio klaida buvo ta, kad jis ėmė ir apsisprendė 2017 metais įvykti Sočyje. Tuo tarpu Sočio nusikaltimas yra tas, kad jis - Rusijos teritorijoje.

Jei Sočis būtų kitoje valstybėje, tai tuomet tą moksleivių sąrašą aš būčiau galėjęs ramia galva išmesti šiukšliadėžėn, ir tai nebūtų joks mano nusikaltimas.

Bet bylos tyrėjai bei jų samdyti geografijos ekspertai po kelių mėnesių tyrimo įrodė ir neginčijimai nustatė, kad Sočis - Rusijos teritorijoje. Ir čia aš su jais jau nebegalėjau ginčytis.

Prieš faktus nepakovosi. Rankos nusviro. Nusikaltimą pripažinau. Pripažinau ir tai, kad visi sąraše įrašyti moksleiviai ir studentai buvo mano užverbuoti užsienio žvalgybos užduotims vykdyti.

O tai, kad Sočio festivalyje skaičiau jaunimui politologinę paskaitą apie Vakarų ir Rytų santykius, tebuvo priedanga.

Priedanga tapo ir tas faktas, kad pažįstamas iš festivalio organizatorių komandos paprašė manęs peržiūrėti Lietuvos moksleivių ir studentų, užsiregistravusių į tą renginį internetu, sąrašą - gal ką pažįstu ir galiu rekomenduoti festivalio apskritiesiems stalams.

*Dostojevskio instrukcijos*

Ką dar policininkai sudėliojo iš šiukšliadėžės turinio? Banko kvitą, gautą Minske išsikeitus keliasdešimt eurų į vietinius rublius. Tą kvitą jie pridėjo prie bylos, kaip liudijimą prieš mane. Padarė net kelias jo kopijas.

Minske, į kurį pakvietė dalyvauti politologų konferencijoje, už iškeistus pinigus nusikalstamai kelis kartus valgiau kavinėje, nelegaliai pirkau lauktuvių šeimai ir... ir vis tas nereikalingas, perteklines, erezijų kupinas knygas.

Viena iš jų, gerai pamenu, buvo tūlo Fiodoro Dostojevskio „Užrašai iš pogrindžio". Jau pats pavadinimas turėjo mane atgrasyti nuo jos pirkimo.

Tačiau kadaise, dar studijų metais, Dostojevskis mane užverbavo savo romanais, ir nuo to laiko reguliariai vis paskaitydavau jo instrukcijas, įrašytas tarp eilučių.

Todėl ir tąkart Minske, po knygyno priedanga, susitikau su Dostojevskio dvasia ir gavau naujas jos užduotis.

Dabar suprantu klaidą. Juk neveltui caro tarnybos persekiojo F. Dostojevskį, kalino jį katorgoje. Ir teisingai darė, nes iki katorgos jis turėjo pavojingą įprotį visaip abejoti tuometiniu režimu. Tačiau katorgoje įvyko lūžis jo sąmonėje.

Režimu jis jau mažiau abejojo, bet suabejojo žmogumi kaipo tokiu. Tai padarė jį dar pavojingesniu rašytoju. Todėl nepateisinama, kad jo kūryba, bent jau jos dalis, dar nepašalinta iš knygynų.

Šitokia tad, pusiau komiška krata prasidėjo „šnipinėjimo" byla.