Sąjūdžio kūrėjas Romualdas Ozolas: Lietuvos saugumo garantijos

Kad galima būtų nors elementari kalba apie nacijos saugumą, tauta turi būti sukūrusi valstybę. Valstybės neturinti tauta tegali kalbėti apie atsilaikymą ir išlikimą.

Nacionalinis saugumas nėra nei sienomis, nei kareivių skaičiumi, nei koncepcijomis, net ne konstitucijomis apibrėžiamas dalykas – tai yra tų dalykų visuma.

Nacionalinis saugumas yra tautos tęstinumo garantijos, kurias ji įgyja sukurdama valstybę ir įveiksmindama valstybės institutus. Nacionalinis saugumas – tai tautos būties garantijos.

Mes esame pakankamai aiškiai pergyvenę saugumą galinčios garantuoti dvasios arba sąmonės problemą. Tai niekada nebuvo aiškiau pajusta ir pergyventa, kaip po 40-ųjų metų, kada turint visas galimybes gintis, buvo net nepabandyta apsiginti.

Kai kas teisinasi, kai kas tai pateisina.

Aš manau, negali būti pateisinimo ne tik iš principo, bet ir konkrečiai. Suomių padėtis atrodė ne mažiau beviltiška, negu mūsų, bet jie vis dėlto gynėsi ir apsigynė. Kad ir vienas pasipriešinimo šūvis iššautas – jau nebe kapituliacija.

Kaip jis galimas, koks yra šitas vienas šūvis, apie kurį ir Brazdžionis rašė, ir mes visi Atgimimo metais kalbėjome?

Tai ištisa problema. Ji kyla ir dabar, taip pat ir kaip nepaklusimo valdžiai galimybės problema. Gintis prieš valdžios, net ir viso pasaulio valią – tai yra klausimas, apie kurį verta mąstyti, kurį verta spręsti.

Nacionalinis saugumas bus galimas tik tada, kai klausimą šitokiu būdu bus iškėlęs ir išsprendęs kiekvienas ir visi.

Prieškario, karo ir pokario lietuvių priešinimosi patirtis leidžia sakyti: nacionalinį saugumą gali garantuoti tiktai bendras galvojimas. Jeigu jo nesama, nebus galimybių realizuoti saugumą, net jei jis bus ir iš principo galimas.

Bendrą galvojimą kaip nacionalinio saugumo garantiją teikia atsakomybės jausmas, demokratinė santvarka ir švietimas.

Atsakomybės jausmas ateina įvairiai – ir kaip visuomenės reikalavimų vykdymo įprotis, ir kaip savo buvimo unikalumo pajauta. Bet jis duoda tai, be ko nėra jokių pamatų ar atskaitos taškų – tikrumą ir tvarkos galimybę.

Demokratija yra visuomenės tvarka, užtikrinanti tikrumo ir tvarkos sklaidą išorėje. O švietimas yra dvasios kokybių ir įgūdžių ugdymas gyventi remiantis tomis galimybėmis ir siekiais. Visa tai yra mokytojų, švietėjų rankose.

Antras saugumo garantijų momentas – tautos gyvenimo erdvė. Samprotavimams šiuo klausimu labai paranki mūsų Lietuvos istorija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – tai gražiausias pavyzdys, kaip erdvė pajungiama saugumui. LDK kaip augalas auga į istorines baltų erdves kaip į lengviausiai politiškai perimamą erdvę, kuri teikia resursų atlaikyti tautos būtį paneigti norinčias jėgas.

Lietuvos-Lenkijos valstybėje situacija pasikeitusi iš esmės – erdvė ten jau nebe saugumo priemonė, o tikslas: turiu erdvę, valdau ją – esu saugus, ir visa kita pajungiu jau tam pačiam reikalui: darau sandėrius, žudau, išduodu, kad tik būtų ta tavo saugumo erdvė.

Kolektyvinės pastangos nebereikia, užtenka individualios pastangos. Ir pasirodo, kad žmonės turi ne saugumą, o jo fikciją, ne demokratiją, o chaosą. Bendro mąstymo ir bendro veikimo nuostatos būtinybė čia tiesiog akivaizdi.

Šiandieninis mūsų saugumas teritorijos požiūriu lemiamas tos aplinkybės, kad tebesame Nemuno baseino tauta ir esame prie Baltijos jūros, tiksliau – ant Baltijos jūros kampo. Jeigu ilgą laiką esminiu saugumo veiksniu mums buvo Nemunas, tai nuo XX a. juo tapo Baltijos jūra.

Ar bus jis išnaudotas, priklauso nuo to, ar tapsime mes jūros tauta. Tokia dar nesam: ne tik jūros keltų Mukranas-Klaipėda dar kaip dera nevaldom, net ir laivynas rūdija arba pardavinėjamas.

Tuo tarpu kaimynai veržte veržiasi prie jūros, netgi per mus, kaip rusai ir net baltarusiai. Gerai, kad mes norim būti Europos centro tauta, tai gera ambicija.

Betgi kada mes norim būti Europos centru, nenorėdami tuo pat metu būti šitos vietos tauta (o Baltija yra geopolitinis Europos centras), tada mes iš tiesų tegalim būti mistinė Europos centro tauta.

Turim dar ir dar kartą sau pasakyti: Baltijos jūra yra tikroji šiandieninė mūsų teritorinio saugumo garantija.

Tai reiškia, kad tikrasis susijungimas su Vakarų Europa tegalimas per jūrą – per Švediją, per Norvegiją, Suomiją, taip pat per savo kaimynes Baltijos šalis. Nei Rusija, nei Vokietija nebus mūsų mielais palydovais į ateitį. O Lenkija visada buvo ir bus tarp jų.

Na, o kaimynų užsėsto Nemuno baseino kraštai kelia mums daugiau problemų, negu garantijų.

Šiandien, kada nacijos saugumas yra ir jos teritorijos sąlygojamos ekologinės išlikimo garantijos, kokia jėga turi atsirasti, kuri užtikrintų Nemuno baseino gamtinį tinkamumą gyventi? Jei Lietuva, būdama tikra Nemuno upės tauta, neras galimybių susitarti su Baltarusija, Lenkija ir Rusija dėl Nemuno kaip gyvos upės išsaugojimo, ji neras galimybių išsaugot ir save.

Trečiasis postulatas: pagrindinis nacionalinio saugumo garantas yra kariuomenė. Vieni sako, kad Lietuvai reikia per 20 tūkstančių kariuomenės.

Kiti svarsto, ar gali būti Lietuvoje į gynybą, į karą pakeltas kas trečias asmuo.

Manau, kad tai rimti ir svarbūs svarstymų dalykai, tuo labiau, kad biudžetas yra irgi labai kritiškas dalykas. Tačiau dažniausiai esmė lieka vėlgi už šitų svarstymų rėmų: ar turime norą turėti galimybę apsiginti, ar norim turėti armiją?

Labai gaila, šiandien mes dar neturime tikro noro apsiginti, tikro noro turėti savo kariuomenę. Apie lietuvišką kariuomenę kol kas daugiausia šnekama su panieka, pajuoka ir nepagarba. Kol taip bus, neturėsime mes ateities.

Kariuomenė yra šventas tautos daiktas ir darbas. Kariuomenė yra žmonės, kurie laisva valia, atsiskirdami nuo savo mielos kasdienybės, eina į kareivines leisti save muštrauti, komanduoti, kad galėtų įgyti galią tobuliausiai bendrai veikti. Tai yra auka, kurios dar beveik niekas nesuvokė.

O juk karys atsisako ne tik normalios kasdienybės – jis eina gyventi, pasiryžęs žūti už kažką, už mus, už tave ir mane, ir nesuprasti šito – reiškia neturėti vieno esmingiausių santykių su savo valstybe.

Kaip padaryti, kad tas supratimas tyliai ir tvirtai įsikurtų mumyse – atskiras reikalas, bet padaryti būtina.

Ir apie karą mes kalbam kaip apie kažką idiotiška, netikra.

Dėl to, kad maži? Ar dėl to, kad niekingi? Bijantys nueiti iki galutinės ribos, pažvelgti už jos ir pasakyti: „Štai čia baigiasi gyvenimas, bet nuo to galbūt kaip tik viskas ir prasideda“.

Taip, kolei kiekvienas nesupras, kad laisvės kraštutinė riba yra žūtis, tol nieko nebus, niekas pas mus nesikeis.

Nes, pasakykite man, kaip valstybė gali apginti mane, kai aš einu tamsia gatve ir mane užpuola? Ir kas turi nuspręsti, kokias priemones naudoti man ginantis?

Ar baimė peržengti būtinąją gintį yra pasiteisinimas ar pateisinimas? Aš ir tik aš visų pirma atsakau už savo gyvybę, kuri reikalinga ne tik man!?

O mes dar neatsakingi už savo gyvybes. Užtat žudom ir žudomės. Užtat geriama ir nuodijamasi, kariamasi ir abortuojamasi.

Štai kaip savisauga akivaizdžiai tampa ir saugumo problema: pernai mirimai Lietuvoje viršijo gimimus.

Esam subrendę su visa atsakomybe prisiimti ne tik personalinę gintį, bet ir kolektyvinę gintį kare. Ir kol šitas klausimas taip pat nebus išgvildentas iki galo, mes būsime nesubrendę, mes liksim vaikai. Kai kurie – persenę vaikai. Arba vergai.

Baigdamas noriu pasakyti: šautuvai yra ne tam, kad šaudytų, šautuvai yra tam, kad nešaudytų. Nes šaudo ne šautuvai, šaudo žmonės. Kaip žmonės nešaudo?

Tai yra klausimas, į kurį reikia atsakyti, į kurį reikia nuolat atsakinėti – tai bus mūsų samprotavimai apie taiką.

Bet jeigu ir toliau norėsime kalbėti apie saugumą, apie žmogaus saugumą, apie nacijos saugumą, turėsime kalbėti visų pirma apie tai, kaip per mane pereinanti atsakomybė už savo ir kitų gyvenimą tampa supratimu, jog žmonės vis dėlto šaudo: šauna tada, kai šauti būtina, ir nešauna tada, kai šauti nebūtina.

Mano gyvybė yra mano laisvės riba. Išėjome į tikrą tos senos tiesos supratimo galimybę. Privalome priimti ją šviesiu protu ir apmąstyti taip, kad mąstymo išvados taptų naujo mūsų gyvenimo tvarkos pamatais ir naujomis mūsų tautos saugumo galimybėmis.

Gyvename ne tam, kad kariautume, kariaujame tam, kad gyventume.

Tekstas publikuotas laikraštyje „Voruta“ 1994 metais kovo 10-16 d.