Rimas Tuminas: Tiktai svajonė tam gali mus suvienyti, o ne partijos

RIMAS TUMINAS negalėjo įsivaizduoti, negalėjo sau leisti, kad visą gyvenimą žmoniškumo pavyzdį nuo scenos rodęs žmogus atsidurtų orumą niekinančioje senatvėje.

Jis leido dirbti teatre kiekvienam, kiek kuris išgalėdavo.

Tokio žmoniškumo nepažino ir nepažįsta joks teatras. Iš esmės - joks.

Kaip šitai tapo galima?!

Juk tai - pinigai, o visi teatrai - dotuojami ubagai!

RIMO TUMINO organizacinio talento ir genialių spektaklių dėka "Tumino teatras" (J. Vachtangovos teatras) tapo pelningiausiu, dotacijų nereikalaujančių teatru Rusijos imperijos megapolyje.

Tai buvo neprilygstama.



Ar daug kas žino, kad RIMAS TUMINAS į amžiną atilsį palydėjo keliasdešimt žinomiausių Rusijos aktorių ir artistų?

Maža, kad palydėjo, jis mokė rusus, kaip reikia palydėti.

Jokių tradicijų neturintiems žmonėms diegė pagarbos ir saiko jausmus, tvarkė laidotuvių papročius. Pirma, pašalinio mikrofonus, kuriuos įprasta naudoti lamentacijoms, tuščiažodžiavimui, ašarojimams ir gyvųjų pranašumui prieš mirusius.

Antra, užkirto kelią visiems "maišais apsivilkusiems", su krepšiais prie karsto besiburiantiems.

Jis apsmurgusiems inteligentams įvedė tvarką: rūbinėje - persirengi; gauni "pagal numeriuką" derantį tau viršutinį drabužį, net batus ir - prašom prie karsto.

Teatras pasiuvo pakankamą kiekį įvairaus dydžio švarkų, bliuzių, įvairaus dydžio apavo.

Maskvoje pasklido legendos apie lietuvį, mokantį "teatro po mirties"... O iš tikrųjų jis mokė pagarbos gyvybę tęsiančiam, ne išsinešančiam.

Nes niekas kultūroje nemiršta, kol kultūra gyva.



Ar daug kas žino, kad RIMO TUMINO išlydėtų-palaidotų, ant J. Vachtangovo scenos paskutinį kartą pagerbtų plejada buvo įspūdinga - ir J. Jakovlevas (2013), ir V. Etušas (2019), jau nekalbant apie didįjį Tagankos kūrėją J. Liubimovą, (2014).

Šio genijaus likimas buo tragiškas ir prie komunistų, ir prie putinistų: net 95 metų sulaukusį, iš emigracijos grįžusį J. Liubimovą vėl užplakė "savi", nebeleido jam dirbti Tagankoje.

RIMAS TUMINAS suteikė genijui sceną, kurioje jis pastatė paskutinį savo šedevrą - "Demonusi". Ir po to atidavė jam paskutinę pagarbą.



Ar daug kas prisimena, kad RIMAS RIMAS į žurnalistės klausimą (2012 m., Danutė Šepetytė, "Respublika") "Ar teatras būtinai turi būti šviesa?" atsakė trumpai: "Būtinai".



O ar daug kas žinos ir minės, kad RIMO TUMINO teatras išpažino šekspyriškus idealus, kuriuos jis deklaravo: "Pjesė turi vesti žmones harmonijos link, sustyguoti pasaulį taip, kad jis skambėtų, kad būtų pilnas pažįstamų garsų, kvapų, veidų, vaizdų, kad rastųsi pilnatvė.

Tiktai svajonė tam gali mus suvienyti, o ne partijos".



Ir ar daug kas dabar pasakys, kad RIMAS TUMINAS išėjo, kai Lietuvoje įsivyravo brutalus, keiksmažodžiais ir antikalba, antižmoniškumu persunktas "antiteatras"?

To teatro žmonės nebemoka nei gyventi, nei mirti.