Rašytojas Vytautas Čepas: Šventasis siaubas

 Užmiršusiems primenu, kad Eminemas yra garsus baltaodis reperis. Jei iššifravote, ką parašiau, skaitykite toliau.

Turiu visus nuliūdinti, nes toliau jokių sensacijų - tik faktai. Taigi, ėjo pro šalį principingas klaipėdietis ir išgirdo mergiotę plūstantis.

Pasipiktino ir apie tai paskelbė viešai: „Kaip taip gali būti! Juk Europos kultūros sostinė! Miesto centre keikiasi kaip vežikai ir dar pagal muziką!

O kiek tai kainavo?“ Va, šioje vietoje sukruto politikai: „Juk milžiniški pinigai – 850 000 eurų visai programai, iš jų 90 000 keiksmams ir kitokiai nenorminei saviraiškai! Išsiaiškinsim, neleisim piktžodžiavimui ir plūdimuisi švaistyti miesto biudžeto lėšų“, juk - keiktis galima ir už dyką.

Akivaizdu, kad problema piniguose, jei jų būtų mažiau, tai ir keiktųsi gražiau!

Neabejoju, kad išsiaiškins. Nelaimėlę reperę įrašys į kažkokius tai negerų paauglių sąrašus, tėvus pradės lankyti specialistai atsakingi už šeimų gėrovę ir aukštą moralę. Ir taip viskas vėl tekės sena vaga - kaip pernai ar prieš tris dešimtis metų.

Teatras

Vyresnės ir vidurinės kartos žmonės dar gerai prisimena tarptautinius teatro festivalius LIFE. Visko ten buvo, bet vienas „projektas“ įsiminė ilgam. Prancūzų trupė nuogai išrengtą aktorę paguldė ant neštuvų ir, apdėję ją dešrų, žlėgtainių, „kinziukų“ ir „polendricų“ griežinėliais, tampė po Vilniaus senamiestį. Vėliau gėrė, ‚zakuską“ imdami nuo tos aktorės nuogo kūno.

Mūsų snobai iš pasitenkinimo vandens paviršiumi lakstė – koks projektas, kokia jėga, Europa, fantastika...!!!

Beje, apie vandenį. Netrukus po prancūzų projekto savo performansą (raiškos priemonė norint išsiskirti iš kitų menininkų) pademonstravo viena mūsų menininkė.

Ant Vilnelės upės kranto išsirengusi nuogai išsiskuto sau pažastų ir gaktos plaukus.

Pritrenkiančio kvailumo veikėjai iš laimės ir susižavėjimo ko į kelnes nepridėjo. O kaip kitaip, juk toks išlaisvėjimas, toks didelis žingsnis, ką ten žingsnis -  šuolis į Vakarų kultūrą!

Vėliau į sostinę atvyko labai labai garsus italų teatro režisierius Romeo Castellucci, kuris parodė publikai spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“.

Buvo aiškinama, kad tai labai labai originalus, naujas, analogų neturintis režisūrinis sprendimas. Visas originalumas – aktoriai spektaklio metu į scenoje pastatytą Dievo atvaizdą mėtė fekalijas ir kitokius daiktus.

Niekas, išskyrus kelias jaunas merginas – ateitininkes, neprotestavo. Teatrologai visiems paaiškino, kad tai esą yra meninės laisvas triumfas ir menininko saviraiškos reikalas, na, o tie, kurie nesupranta meno, yra toli toli nuo europinių vertybių (lūzeriai).

Nesnaudė ir mūsų teatralai. Nuo scenų pasipylė tokia leksika, kad silpnesnių nervų ir geresnio išsiauklėjimo žiūrovai salę palikdavo nesulaukę pirmo veiksmo pabaigos. Štai kokia galinga ir paveiki laisvo niekuo (net sąžinės) nevaržomo rusiško mato jėga!

Kinas ir televizija

Čia vakarėjimas vyko dar sparčiau nei teatre. Prasidėjo televizijoje nuo taip vadinamų „Realybės šou“, kur daugmaž žiūrovams atpažįstami vyrukai ir mergiotės leisdavo save uždaryti į narvą ir ten kartu gyvendavo keletą savaičių.

Jau pirmo tokio šou metu žmoga, žinomas Psicho pravarde, beje jau spėjęs pagarsėti tuo, kad Operos ir baleto teatre per kažkokių tai apdovanojimų įteikimą žiūrovams parodė nuogą užpakalį, tiesioginiame eteryje išdulkino kitą žmogą, žinomą Raudonos pravarde.

Gal ir ne visai gražu buvo, juk ta Raudona turėjo tėvus ir kitus artimuosius, bet koks tai buvo žingsnis į Europą – didingas, drąsus, ryžtingas, ...!!!

Ir dabar per televiziją pamatysi visko Tiesa, tiesioginiame eteryje tiesiogine prasme niekas nieko nebedulkina, bet netiesiogiai tautą patvarko dešimt kartų per dieną. Iki koktumo tendencingos ir pagiežingos laidos, patyčios, su savimi sunkiai sutariančių žmogelių eksploatavimas, profesionalių prietrankų ir „stebukladarių“ besaikis demonstravimas...

Ir taip diena iš dienos, metai iš metų.

Labai aiškiai ir skaidriai bei iliustratyviai lietuviams senas vertybes, bet nauju stiliumi, pademonstravo kino režisierius Emilis Vėlyvis.

Jei kas primiršo arba visiškai užmiršo rusiškus keiksmažodžius ir dar nespėjo dramos teatre pasižiūrėti lietuviškų spektaklių, nepraleiskite progos apsilankyti jo režisuotose kino filmuose Zero, Zero I, ZeroII, Zero III, Redirected. Širdis atlėgs, vėl pasijusite lyg ilgoje eilėje prie alaus baro arba mėsos parduotuvėje mūšyje dėl kiaulės kaulų. Juk ne veltui didysis proletariato vadas sakė, kad iš visų menų svarbiausias yra kinas.

Politikai

Iš iliuzijų pasaulio grįžkime į realųjį. Politikoje maivymasis, pliurpalai, panieka oponentams jau senokai yra peržengę europinį lygį. Melas, išsisukinėjimai, veidmainystė, išdavystė yra tapusi politikų elgesio kasdienybe.

Nepatinka oponento mintys, nieko nelaukdamas rėžk, kad jis yra „rusų agentas“, „dirba Kremliui“, „tarnauja Maskvai“. Ir kas čia tokio, juk žinai, kad taip pavadintas niekam nesiskųs, o tai, vėlgi, bus galima pateikti kaip įrodymą, kad tas tikrai toks ir yra.

Pasiklausius, ką lieja europarlamentarė Aušra Maldeikienė, tai tos klaipėdiškės paauglės repavimas skambės ausyse kaip žvirblio čirškėjimas. Ir niekas nieko jei nepasakys. Vieni pabijos gauti atitinkamą atsakymą, kitiems, gi, tokia jos leksika lyg lakštingalos giesmė. Ir kaip kitaip, juk triuškina oponentus!

Kitas Europos parlamento narys, buvęs premjeras Andrius Kubilius nesikolioja. Jis kerta iš esmės.

Neseniai viešai paskelbė, kad Lietuvos prezidentas yra...pavojus Lietuvos nacionaliniam saugumui! Ir čia taip apie Vyriausiąjį kariuomenės vadą!

Kas tai - proto užtemimas, sąmoningas siekimas pažeminti pirmąjį valstybės asmenį? Greičiausiai taip, nes kitas plataus profilio politikas Žygimantas Povilonis nesidrovėdamas visam pasauliui paaiškino, kad prezidentas apskritai yra nulis , o valstybėje viską tvarko jis ir jo šaika!

Stipriai ar ne!? Bet kaip tai daug kam patinka, kaip smagu girdėti, juk prezidentas, nors ir visos Lietuvos žmonių išrinktas, yra ...ne jų prezidentas

Tad ko čia kuklintis, keikime ir niekinkime kiek turime sveikatos ir kiek neturime sąžinės.

Epilogas

Tačiau grįžkime prie tos klaipėdiškės reperės, savo darkymusi sukėlusios miestiečiams ir politikams šventą siaubą. Sakykite, ko iš jos buvo galima laukti? Gal, kad užlipusi ant scenos užtrauks: „Pulkit ant kelių visi krikščionys didžiai ištroškę Jėzaus malonės“?

Ko tikėtis iš mergiotės, juk ji tėra tik mūsų sukurto pasaulio produktas, lyg kempinė susiurbusi į save viską, ką girdėjo ir matė. Galite teigti, kad ji neregėjo nė vieno aukščiau mano čia paminėto spektaklio, realybės šou ar kino filmo, nesiklausė politikų šnekų. Tikriausiai taip ir yra. Bet juk to ir nereikia! Visas mūsų elgesys, visa būtis jau senokai persmelkta chamizmo, cinizmo, nihilizmo, dvilypio gyvenimo virusų, nūnai vadinamu saviraiškos laisve. Dabar, štai, turime rezultatus.

Kai sėji balandas naivu tikėtis, kad išaugs rugiai.

„Vakarų ekspreso“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su Nuomonių rubrikos tekstų autorių nuomone